Baimės, fobijos ir kiti nerimai

Baimė yra natūrali emocija ir gyvybiškai svarbi reakcija. Patekę į pavojų ją išgyvename visi, bet kai pasijuntame saugūs paprastai ji išnyksta. Tačiau baimė taip pat gali būti tokia stipri ir pastovi, kad sutrikdo žmogaus gyvenimą ir užkerta kelią užsiimti tuo, kuo jis nori užsiimti. Ir tai yra fobija – labai intensyvi, nepaliaujama ir nepagrįsta baimė kažko, kas realybėje kelia mažai arba visai nekelia pavojaus.

Galima sakyti, kad fobija yra baimė, kuri sutrikdo žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, beveik visi bijo būti sužaloti fiziškai, tačiau labai retas kuris dėl šios baimės kardinaliai pakeis savo gyvenimą – visiškai neišeis iš namų. Sutrikdymo stiprumas ir yra pagrindinis veiksnys, skiriantis baimę nuo fobijos, tačiau ją sukėlusios priežastys skirtingiems žmonėms yra labai skirtingos.

Baimė ir fobija yra nerimo spektro sutrikimai. Egzistuoja 7 pagrindinės nerimo sutrikimų kategorijos:

Specifinė fobija – žmogus bijo konkretaus dalyko (kažkokio daikto, gyvūno, situacijos), visada patiria stiprų nerimą būdamas šalia jo ir visokiais būdais stengiasi tų situacijų išvengti. Įsitikinimai kiekvienos fobijos atveju skirtingi. Pavyzdžiui, klaustrofobijos atveju žmogus bijo, kad iš uždaros erdvės negalės pabėgti ir bus sutryptas arba uždus; vėmimo fobijos atveju asmuo gali būti įsitikinęs, kad apsivems visų akivaizdoje, jeigu suvalgys kažkokio maisto. Kiekvienas turi individualių įsitikinimų, kas būtent nutiks baisaus, jeigu susidurs su savo baimės šaltiniu.

Panikos sutrikimas – žmogų reguliariai ištinka panikos atakos, kurios, atrodo, „ateina iš niekur“. Jis bijo, kad ateityje panika pasikartos. Ataka pasireiškia staigiu nerimu, tokiais fiziniais simptomais kaip prakaitavimas, pykinimas, stiprus širdies plakimas, apkvaitimo būsena. Panikos metu žmogus dažnai galvoja, kad numirs, išprotės, praras savikontrolę.

Agorafobija – žmogus vengia situacijų, iš kurių sunku ištrūkti, pavyzdžiui, automobilių kamščių, prekybos centrų, viešojo transporto. Dažnai agorafobija eina kartu su panikos sutrikimu: žmogus bijo, kad ištiks panikos ataka ir negalės ištrūkti.

Socialinė fobija – baimė, kad kiti žmonės tam tikroje situacijoje į jį žiūrės, pastebės jo sumišimą, jis bus pažemintas. Baimė gali būti susijusi su konkrečia socialine situacija, pavyzdžiui, viešu kalbėjimu ar interviu arba gali būti kur kas platesnė, pavyzdžiui, susitikimas su naujais žmonėmis ar kalbėjimas su kolegomis.

Obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS) – žmogų apninka nerimą keliančios pasikartojančio turinio mintys, kurias jis bando kontroliuoti atlikdamas tam tikrus veiksmus (ritualus). Tai gali būti tikrinimas, namų valymas, rankų prausimas, daiktų kaupimas, skaičiavimas. Nuo OKS kenčiantys žmonės įsitikinę, kad yra atsakingi už jiems patiems ir kitiems žmonėms nutinkančius blogus dalykus ir jeigu jie neatliks tam tikrų veiksmų, tie blogi dalykai būtinai nutiks.

Potrauminis streso sindromas (PTSS) – žmogų kankina prisiminimai, košmarai ar fiziniai pojūčiai susiję su išgyventais trauminiais įvykiais (fizinė ar seksualinė prievarta, mirtis ar katastrofos), kurių metu jį buvo apėmusi stipri baimė, bejėgiškumo jausmas. Jis nuolat įsitempęs, pasiruošęs pavojui, bando išvengti traumą primenančių dalykų ir dažnai kaltina save dėl to, kas įvyko.

Generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS) – žmogus nerimauja dėl daugybės įvairių skirtingų dalykų ir didžiąją laiko dalį patiria fizinius nerimo simptomus (pavyzdžiui, įtampą). Jis įsitikinęs, kad jo nerimas yra nekontroliuojamas.  

Kitos baimės, kurios nepatenka į nerimo sutrikimų kategoriją, bet kelia nemalonius jausmus ir verčia vienaip ar kitaip elgtis:

Mitybos problemos – stipri svorio priaugimo arba kūno formų pasikeitimo baimė, kuri verčia žmogų imtis drastiško maisto ribojimo. Pavyzdžiai – nervinė anoreksija ir nervinė bulimija.

Nepagydomos ligos baimė – žmogaus nepaleidžia mintis, kad serga rimta, nenustatyta liga, kurios gydytojai negali aptikti. Kartais tai vadinama hipochondrija arba psichosomatiniu sutrikimu.

Nuotaikos problemos – staigių energijos pasikeitimų ar nuotaikų (pavyzdžiui, liūdesio, pykčio ar susijaudinimo) svyravimų baimė, dėl ko žmogus gali griebtis ekstremalių priemonių toms nuotaikoms kontroliuoti. Kai kuriems tokių baimių turintiems žmonėms gali būti diagnozuojamas bipolinis sutrikimas.

Miego problemos – prasto, nekokybiško miego pasekmių baimė, kuri verčia žmogų nerimauti dėl nemigos ir  bandyti kontroliuoti miegą – vartoti raminamuosius vaistus.

Priklausomybės – žmonės įninka į alkoholio, narkotikų vartojimą ar įsitraukia į tam tikras veiklas ir jiems darosi sunku iš viso to išbristi ar sukontroliuoti. Dėl to didėja nerimas ir kiti nemalonūs jausmai ir mintys.

Kartais skirtingų dalykų bijantiems žmonėms sunku suprasti vienas kito baimes. Bet net jeigu tai, ko bijote, kitiems atrodo keista, nereiškia, kad jūsų baimė yra „kažkas nenormalaus“. Tiesa ta, kad baimės diapazonas yra labai platus ir žmonės bijo skirtingų dalykų, nes kiekvienas turime skirtingą patirtį ir sprendžiame, kas yra pavojinga. Tačiau yra pora dalykų, kuriuos darome vienodai nepriklausomai nuo to, ko bijome. Pirma, vengiame baimę keliančių situacijų; antra, juntame baimės sukeltus kūno pojūčius.

Mokymasis susidurti su baime, suprasti ir toleruoti jos sukeltus jausmus yra labai svarbi dorojimosi su nerimu dalis. Dažniausiai ne pats objektas kelia baimę (pavyzdžiui, voras, uždara erdvė), o tai, ką tuo metu jaučiame (pavyzdžiui, pasišlykštėjimą arba išgąstį).  

Pasakyti, kiek tiksliai žmonių patiria nerimą yra sunku, nes tai priklauso nuo to, kaip nerimas yra matuojamas. Nerimo būsenos svyruoja nuo švelnaus iki vidutinio ir stipraus lygio. Viena didelė studija (Warren Mansell „Coping with Fears anf Phobias“) parodė, kad pusė joje dalyvavusių žmonių sakė gyvenime patyrę bent veną nepagrįstai didelės baimės epizodą. Kas penktam žmogui tos baimės sukėlė būseną, kuri žymiai sutrikdė jų įprastą gyvenimą. Tinkamas pavyzdys gali būti uždarų erdvių baimė (klaustrofobija), kuri verčia žmogų vengti tam tikrų situacijų (pavyzdžiui, liftų, eismo kamščių, autobusų, traukinių) ir riboja jo gyvenimą, atitolina nuo draugų, šeimos.   

Nėra vienintelio atsakymo, kokios priežastys sukelia baimes ir fobijas. Tyrimai rodo, kad polinkis į nerimą gali būti paveldimas. Tačiau nors genai yra svarbūs, ankstyvoji patirtis yra ne ką mažiau reikšminga. Egzistuoja nemažai įrodymų, kad kai kurios baimės išsivysto natūraliai tam tikro amžiaus vaikams. Pavyzdžiui, aukščio baimė atsiranda vaikui sulaukus pusantrų dviejų metų, kai jis darosi labiau judrus ir randasi didesnė rizika nukristi. Kai kuriems ši baimė perauga į fobiją suaugusiojo amžiuje. Ir tai stipriai priklauso nuo to, kaip tėvai ar kiti globėjai elgiasi su šia vaiko baime.

Kai kurie tėvai ramiai reaguoja, kai vaikas neskaudžiai nugriūna, nestipriai susimuša, išklauso jį, paguodžia užsigavus ir padeda suprasti, kad jo paties elgesys (laipiojimas) sukelia nemalonias pasekmes (nukritimą). Taip vaikas išmoksta susidurti su baime ir jam augant ji mažėja. Kiti tėvai gali būti įsitikinę, kad pavojus yra realus ir į vaiko baimę ir distresą reaguoja bandydami užkirsti kelią bent kiek rizikingoms tos pačios rūšies situacijoms ateityje. Kai kurie tėvai būna labai kritiški vaiko nerimo problemų atžvilgiu vietoje to, kad priimtų jas ir padėtų išmokti vaikui susidoroti su tomis situacijomis, kurių jis bijo. Tokiems vaikams fobijų išsivystymo tikimybė kur kas didesnė.

Svarbu pažymėti, kad fobijos nėra vien genų ar tėvų auklėjimo rezultatas. Kai kuriems žmonėms tenka išgyventi stiprius trauminius įvykius – sudėtingus sužalojimus, ilgalaikes patyčias, seksualinę prievartą, mirties ar žiauraus elgesio liudijimą – ir ta patirtis išprovokuoja nerimą arba jį sustiprina.

Baimės, kaip ir streso, nedideliais kiekiais gyvenime reikia. Ji mus sumobilizuoja, verčia būti atsargiems. Tačiau jeigu baimė trunka ilgai, yra intensyvi arba visiškai nepagrįsta, gyvenimą ji stipriai apkartina. Apie tai, kaip mūsų kūnas reaguoja į baimę, kaip įsisuka ydingas baimės ratas ir kaip jį sustabdyti - kituose įrašuose.    

Psichologė Rasa