Atlikta daugybė tyrimų, analizuojančių, kodėl sutuoktiniams kyla tarpusavio bendravimo problemų. Kaip rašiau ankstesniame įraše Bendravimas poroje: monologai, pertraukinėjimai ir „juodosios dėmės”, viena priežasčių – skirtingi partnerių kalbėjimosi stiliai. Bet net jeigu asmuo turi iš esmės tokį patį stilių kaip ir sutuoktinis, daugeliu atvejų žmona prisiima kultūriniu požiūriu apibrėžtą moteriškąjį, vyras – vyriškąjį stilių.   

Paprastai moterys labiau linkusios užduoti klausimus. Moterų polinkis klausinėti rodo jų didesnes pastangas į įprastą kasdienį bendravimą. Klausinėjimas moterims yra būdas palaikyti pokalbį. Taip pat tai rodo didesnį jų įsitraukimą į asmeninius santykius.

Vyrai linkę užduoti mažiau asmeninių klausimų nei moterys. Klausimai jiems yra būdas informacijai gauti. Paprastai jie galvoja: „Jeigu ji nori man ką nors pasakyti, tai ir pasakys“. Moterys galvoja: „Jeigu aš nepaklausiu, jis gali pagalvoti, kad man visai nerūpi“. Vyrams klausinėjimas gali asocijuotis su įkyriu kišimusi ir privatumo pažeidimu; moterims tai yra intymumo ir rūpestingumo ženklas.

Lyginant su moterimis, vyrai labiau linkę pertraukti pašnekovą – nesvarbu, vyrą ar moterį – pokalbio metu nei palaukti, kol jis baigs kalbėti, tačiau patys ne taip greitai įsitraukia į pokalbį, ypač kasdieniuose santykiuose. Moteris, pasakodama dienos įvykius, dalindamasi buitiniais rūpesčiais nori iš vyro panašios reakcijos. Jis dažniausiai apskritai nesuteikia grįžtamojo ryšio, o jeigu taip ir padaro, tai be didesnio entuziazmo, dėl ko sulaukia moters priekaištų: „Tau visiškai tas pats, atrodo, čia tik man vienai turi rūpėti“. Mat moterims labai svarbus vieningumo jausmas, todėl kalbėdamos jos  dažniau vartoja įvardį „mes“, taip lyg ir pabrėždamos tą jausmą.

Moterys jautriau sureaguoja, kai būna pertrauktos arba nesulaukia atsakymo. Jos gali atsiverti „tylos siena“. Šis skirtumas puikiausiai atsispindi daugelio moterų skunduose: „Mano vyras nuolat mane pertraukia“ arba „Jis niekada neklauso“. Mat kalbėdamos moterys aptaria problemas, dalijasi savo patirtimi, siūlo ir tikisi sulaukti palaikymo. Vyrai kitaip, jie moters diskutavimą dažniausiai girdi kaip akivaizdų prašymą spręsti problemas, o ne tiesiog atjautos paiešką.

Ir čia yra dar vienas svarbus momentas: vyrai dažniau ginčija savo parterių pareiškimus, ir tai paaiškina, kodėl vyras gali pasirodyti amžinai linkęs įrodinėti savo tiesą. Ir tikrai, kalbėdami vyrai pateikia daugiau faktų nei tai daro moterys. Kai kurios žmonos piktinasi tokiu „valdžios balsu“ nesuvokdamos, kad toks elgesys ir tvirtinimai labiau lemiami vyriško stiliaus, o ne pranašumo jausmo.  

Iš kur tie skirtumai?

Moterų pasaulis

Moteriška draugystė, priešingai vyriškai draugystei, yra paremta tarpusavio pokalbiais. Kalbėdamosi moterys mokosi palaikyti, leisti kitoms kalbėti ir girdėti, ką jos kalba, kad santykiuose išlaikytų lygybę ir artumą. Taigi kalbėjimasis yra lyg tiltas tarp draugių.

Per pokalbius moterys draugystę užmezga, per pokalbius ją ir baigia. Geriausios draugės dalijasi paslaptimis, kurios jas sujungia. Jos daug laisviau nei vyrai diskutuoja apie savo jausmus – meilę, neapykantą, nerimą, liūdesį – ir mažiau linkę komanduoti kitoms, nes toks elgesys prieštarauja jų lygiateisiškumo koncepcijai. Bendravimas mažose grupelėse leidžia būti dėmesingesnėms kitų verbalinei ir neverbalinei kalbai. Tokiu būdu moterys geriau suvokia kitų motyvus, pajunta įvairius niuansus.

Vyrų pasaulis

Vyrai linkę į bendravimą didesnėse, labiau organizuotose grupėse, kuriose svarbūs du „priedai“ – statusas ir dominavimas. Mažiau dominuojantys turi sąlyginai žemą statusą grupėje ir yra priversti jausti šiokį tokį nepilnavertiškumą. Kitaip nei moterų, vyrų pasaulis susideda iš tvirtos pozicijos ir auditorijos dėmesio valdymo. Vyrų bendravimas kupinas nurodinėjimų „Mesk tai“ ir pašiepimų tokių kaip „Esi lopas“. Taip pat jie linkę grasinti ar girtis, pavyzdžiui, „Jeigu neužsičiaupsi, gausi į…“. Be to, vyrai daug labiau ginčijasi ir įrodinėja savo tiesas.

Taigi jeigu moterims žodžiai yra tiltas į bendravimą, vyrai juos dažniau vartoja kaip dominavimo ginklus. Iš tiesų didesnę galią grupėje turi nebūtinai fiziškai agresyviausias, o tas, kuris geriausiai įvaldęs kalbos įgūdžius. Kadangi dauguma vyrų mažakalbiai, jiems tenka labiau pasitelkti savo nuovoką ir žodines gudrybes, kad „pagautų“, ką draugas nori pasakyti.

Atsižvelgiant į šiuos nemažus vyrų ir moterų bendravimo skirtumus nenuostabu, kad kyla trintis, kai vyrui tenka bendrauti su moterimi, o ne su kitu vyru ar jų grupe, ir atvirkščiai. Vyriškasis bendravimas sukasi apie dominavimą ir konkuravimą, o moterys jame ieško artumo ir lygybės.

Psichologė Rasa