Bendravimas poroje: monologai, pertraukinėjimai ir „juodosios dėmės“

Visi nuolat girdime, kaip svarbu porai bendrauti. Tačiau geras bendravimas – tai ne tik savų minčių pateikimas; tai taip pat gebėjimas išgirsti ir suprasti, ką pasakė kitas žmogus. Savo mintis neaiškiai ar nenuosekliai reiškiantis partneris verčia savo porą iškart šokti prie neteisingų išvadų arba ignoruoti tai, kai jis pasakė. Neteisingai ar netiksliai suprasta žinutė veda prie klaidingų interpretacijų. Nelaimingos poros mažiau atidžios šifruojant vienas kito pasakytas mintis nei tai sugeba daryti laimingos poros. Įdomu tai, kad to skirtumo nėra bendraujant su pašaliniais žmonėmis. Mat bendravimo procesas, kuris puikiai veikia už santuokos ribų, gali taip gerai neveikti probleminėje santuokoje. Partnerių abipusis nesusikalbėjimas nerodo jų bendravimo įgūdžių stokos apskritai; jie būdingi tik jų tarpusavio santykiams.

Kai kurių bendravimo problemų kyla dėl sutuoktinių kalbėjimosi stiliaus skirtumų: tempo, pauzių, tono ir pan. Pavyzdžiui, ilgesnes pauzes tarp sakinių darantis vyras gali būti pertrauktas savo žmonos, kurios kalbėjimo tempas greitesnis. Jis susierzina, nes nebaigė savo minties ir gal net pametė mintį ir už tai „dėkingas“ žmonai. Jis gali imti ją kaltinti „Tu visada mane pertrauki, niekada nenori girdėti mano nuomonės“.

Panaši problema gali kilti, kai kalbės trumpas pauzes daranti žmona. Kalbėdama ji trumpam stabtelės ten, kur tikėsis vyro reakcijos, o jos nesulaukusi (vyras, būdamas ilgų pauzių šalininku, jos trumpų stabtelėjimų net neužfiksuos) kalbės toliau. Abu nepatenkinti: vyras, kad neturėjo progos įsiterpti, žmona, kad jam tas pats, ką ji kalba. Sutars tik dėl vieno, kad diskusija virto monologu ir dėl to vienas kitą kaltins.

Kai kurie žmonės iš prigimties yra „ilgų distancijų kalbėtojai“. Jie kalba aplink kartais taip ir nepasakydami esmės arba apipila klausytoją nereikalingų detalių gausa. Eiti tiesiai prie pokalbio tikslo arba užbaigti temą jiems yra beveik neįmanoma.

Moterys dažnai skundžiasi: „Mano vyras niekada nekreipia dėmesio, ką aš kalbu“. Tačiau vyras puikiausiai sugeba atkartoti tai, ką ji ką tik pasakė. Tiesą sakant, toks jos pastebėjimas turi pagrindą – jos vyras priklauso tai kategorijai žmonių, kurie klausosi tyliai, ramiai, nesuteikdami grįžtamojo ryšio, tokio kaip linksėjimas, gestikuliavimas, veido išraiškos keitimas ar svarbių klausymąsi įrodančių garsų „mm-hmm“, „uh-uh“, „aha“ ir pan.

Atlikta daugybė tyrimų, įrodančių vyrų ir moterų klausymosi būdų skirtumus. Vyrai klausymosi garsus išreiškia palyginti ratai, o kai juos ištaria, jie paprastai reiškia „sutinku su tavimi“. Moterims tie patys garsai reiškia „aš klausau, ką tu kalbi“. Taigi nesulaukusi vyro klausymąsi įrodančių garsinių signalų moteris mano, kad jis visiškai nekreipia dėmesio į tai, ką ji sako, kai iš tiesų vyras dėmesingai klauso.

Daug mažiau įtampos ir frustracijos santykiuose būtų, jeigu partneriai taptų atidesni šių slaptų ženklų prasmėms. Kalbėjimo stilių neatitikimus galėtų sušvelninti abiejų susitarimas dėl „pokalbio etiketo taisyklių“. Kai problema bus nustatyta, ilgų pauzių mėgėjas galės mokytis neįsižeisti, kai jį pertrauks ir savo nuomonę išreikšti po to. Mėgstantys pertraukti gali mokytis stebėti ir įvertinti ar įsiterpimas toje vietoje pateisinamas kaip savo požiūrio pateikimas diskutuojant, ar yra nekantrumo ženklas. „Tylus“ klausytojas gali mokytis reikšti daugiau dėmesį įrodančių ženklų, o jo antroji pusė suprasti, kad tyla nebūtinai yra abejingumo ženklas.  

„Juodosios dėmės“ bendravime randasi tada, kai vienas kuris neužfiksuoja, ką kitas iš tiesų nori pasakyti žodžiais, gestais ir pan. To pasekmė – skundai „Tu nežinai, kas man svarbu ar ko prašau“ ir „Tu visiškai manęs nepažįsti“. Tokios poros sunkumų patiria net paprastuose sprendimuose. Nors abu nori veikti kartu, prasmingos informacijos apsikeitimo trūkumai apsunkina jų gebėjimą susitarti dėl vienų ar kitų dalykų, pavyzdžiui, pasidalijimo pareigomis ir vaikų auklėjimo.

Žmonės tampa kurti tam, ko nenori girdėti ir akli tam, ko nenori matyti, jeigu tai liečia jų skaudžią vietą. Taigi „Juodosios dėmės“ gali rastis ir dėl partnerių perdėto jautrumo ir gynybos. Kartais net maloni diskusija kelia grėsmę žmogaus savivertei ir kad save apsaugotų, jis pasistato gynybines sienas, kurios blokuoja egzistuojančios problemos tikrąjį vaizdą ir taip formuojasi bendravimo ir tarpusavio supratimo kliūtys.

Daugelis žmonių įsitikinę, kad jų bendravimo stilius yra vienintelis natūralus ir tinkamas, ir kai susitinka du tokio požiūrio besilaikantys žmonės, tarpusavio susikalbėjimo problemų išvengti beveik neįmanoma. Tačiau svarbu žinoti, kad bendravimo stilius yra išmokstamas dalykas ir jeigu turimas trukdo efektyviam bendravimui, visada galima stengtis mokytis naujo.

Psichologė Rasa