Emigracija: savame krašte pranašu nebūsi

Pastaruoju metu vėl daug kalbama apie emigracijos bangą, kuri, prasidėjus vasarai, baiminamasi bus dar didesnė. Emigrantų patyrimus ir išgyvenimus paprastai piešiame tamsiomis spalvomis. Tačiau emigracija, kaip bet kuris socialinis reiškinys, turi ir neigiamų, ir teigiamų pusių.

Emigruoja ne tik tėvynėje viskuo nusivylę žmonės. Svetur išvyksta ir darbą turintys bei daugiau ar mažiau plačiajai visuomenei žinomi tautiečiai. Dažniausiai tai yra pramogų ir meno pasaulio atstovai, kurie kaip susitarę kartoja, jog emigruoti skatina maža Lietuvos rinka. Bet tai yra tik dalis tiesos. Kita dalis – mes, lietuviai, ant pjedestalo keliame tai, kas yra svetur, ir nematome, kas šalia mūsų, norime to, ko neturime ir vertinti pradedam tada, kai netenkame.

Savame krašte pranašu nebūsi. Tai labai gerai suvokia daugelis menininkų ir nors trumpam svetur emigruoja tam, kad durys plačiau atsidarytų čia, gimtinėje. Ir nesvarbu, ar ten savo srityje jie nuveiks ką nors daugiau nei čia, ar duoną užsidirbs kaip ir kiti tautiečiai, atlikdami daug žemiškesnius darbus. Sugrįžusius juos kviečiasi televizijos ir žurnalai, o tai vėl garantuoja sėkmę ir kūrybinę laisvę bei savirealizacijos galimybę. Kartais net atrodo, jog pabuvęs emigrantu tampi vertingesnis. Čia ir yra emigracijos fenomenas.

Filosofas a. a. Leonidas Donskis kažkada sakė, kad emigracijos paradoksas tas, jog neretai šių laikų emigrantams tenka sau atrasti ne visai malonų dalyką – o būtent faktą, kad emigracija kažką keičia tik tam tikrame egzistavimo sluoksnyje, bet anaiptol ne visame žmogaus gyvenime. Todėl emigraciją absoliučiu gėriu gali laikyti tik arba jos nepatyręs, arba tas, kurio gyvenimas tėvynėje mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo svetur.

Kai emigracija paremta vien įtikėjimu, jog gyvenimas yra ten, nes čia jo nėra, tikėtina, kad ir būnant „ten“ šis suvokimas išliks. Iš tiesų emigracija yra sudėtingas daug psichologinių išbandymų reikalaujantis procesas. Pirmiausiai tenka susitaikyti su naujuoju statusu. Dažnai nuvykus pradžioje apsigyvenama prastesnėmis sąlygomis, dėl kalbos barjero tenka imtis mažiausiai kvalifikuotų darbų. Štai čia ir prasideda didieji psichologiniai išbandymai. Žmogus, turėjęs tam tikrą statusą gimtinėje ar net pasiekimų profesinėje srityje staiga atsiduria visiškai naujoje aplinkoje, kur viską reikia pradėti ir savo vertę įrodinėti nuo nulio. Kyla grėsmė savivertei ir pasitikėjimui savimi.

Neretai kyla nemeilė gimtai šaliai, kad ji nesirūpina savo piliečių gerove ir jos ieškoti jie priversti svetur. Ar tai formuoja gėdos jausmą, jog esi lietuvis? Gal būt iš čia kyla ir tas tautiečių vengimas, ypač šalyse, pasižyminčiose dideliu emigrantų iš Lietuvos skaičiumi. Tenka girdėti, kaip svetur šiek tiek prasigyvenę lietuviai stengiasi trauktis į turtingesnius Londono, Dublino ar kito miesto rajonus, kad tik toliau nuo savo tautiečių.

Psichologinių problemų kyla ne tik tiems, kurie svečioje šalyje jaučiasi vieniši ir nesuprasti, bet ir sugrįžusiems. Grįžę į Lietuvą buvę emigrantai turi iš naujo prisitaikyti, susirasti savo vietą, atnaujinti nutrūkusius ryšius arba užmegzti naujus ir pradėti kurti naują gyvenimą. Gimtinėje jiems tampa ankšta, mokami pinigai už darbą per maži, niūrūs aplinkinių veidai slegia ir ateitis atrodo dar niūresnė.

Ir vis tik natūraliai kyla du klausimai. Kuris asmuo išlaiko didesnį orumą, ar svetimoje šalyje puikiai savo amatą išmanantis, jį dirbantis ir užsidirbantis emigrantas, ar savo šalyje dažniausiai tik intelektualumo ir idėjos palaikomas jo tėvynainis, pasaulyje gerbiamos, o tėvynėje užtikrintumo negarantuojančios profesijos atstovas? Ar paminti savo ambicijas ir aukoti kūrybiškumą pasiduodant perkvalifikavimo epidemijai, kuri vis tiek negarantuoja darbo, yra geriau, nei svetur galbūt pradžioje dirbti šiek tiek mažiau kvalifikuotą darbą, bet turėti tobulinimosi galimybių ir realią savo profesinio tikslo pasiekimo viziją? Į šiuos klausimus kiekvienas atsako taip, kaip jam atrodo teisinga.

Psichologė Rasa