Gyvenimas su nerimu ir be jo

Nerimas – nemaloni būsena, kurią lydi psichologinė ir fiziologinė įtampa, negatyvios mintys, pavojaus ir grėsmės laukimas. Kartais nerimas painiojamas su baime, bet šios dvi būsenos skiriasi tuo, kad nerimaujant nėra realios grėsmės, yra tik jos laukimas, o pats nerimas visada nukreiptas į ateitį „O kas bus, jeigu...“ Baimė – emocinė reakcija į jau žinomą pavojų, pavyzdžiui, egzaminą. Praeina situacija, dingsta ir baimė. Su nerimu kitaip, jis visada „už kampo“: situacijos dar nėra, bet „jaučiu, kad nutiks kažkas negero“.

Kodėl vieni žmonės nerimauja kur kas dažniau, stipriau nei kiti? Visi esame skirtingi, todėl negali būti vieno paprasto atsakymo, kodėl vienus kankina pastovus nerimavimas, o kitų – ne. Nėra geno, kuris būtų siejamas su bendru ar specifiniu nerimu, mes greičiau paveldime polinkį į nerimavimą. Tačiau nors mūsų biologija gali padaryti mus labiau pažeidžiamus, ne visiems paveldėjusiems šį polinkį probleminis nerimas išsivysto. Didelė dalis priklauso nuo asmens gyvenimo būdo, patiriamų stresorių, gebėjimo su jais tvarkytis ir net temperamento.

Prie nerimo išsivystymo gali prisidėti stresiniai, trauminiai ir nekontroliuojami gyvenimo įvykiai. Jiems užklupus, jautresni žmonės ima galvoti, kad gyvenimas yra pavojingas ir kad nerimavimas dėl galimų negatyvių įvykių ateityje yra vienintelis būdas jiems pasiruošti. Kai kurie netoleruoja nežinomybės, jiems reikia garantijų, ateitis gąsdina ir nerimą kelianti mintis „Kas bus, jeigu...“ tampa dominuojančia. Nerimą taip pat gali paskatinti šalia esančių žmonių nuogąstavimai, kad pasaulis pavojingas. Jeigu vaikas mato nuolat dėl kažkokių dabarties įvykių ir galimų pavojų ateityje nerimaujančius tėvus, jis gali išmokti elgtis taip pat. Situacija pablogėja, kai žmogus ima vengti dalykų, kurie jam kelia nerimą. Toks vengimas labai gretai situacijas ir įvykius, iš pradžių kėlusius nežymų nerimą, paverčia tikru nerimo šaltiniu. Vengimas padeda tik trumpam, tačiau kartojantis situacijai nerimas grįžta vis stipresnis. Žmogus patenka į nuolatinio negatyvaus mąstymo spąstus: tos pačios mintys galvoje perdirbamos vėl ir vėl ir tampa sudėtinga nuo jų atitrūkti. Toks mąstymas lyg kuras nerimui ir tai, dėl ko nerimauja žmogui atrodo vis baisiau ir baisiau.

Nerimas visada nukreiptas į ateitį ir dažnai žmogui sunku įvardyti, ko jis nerimauja, atsiranda žodžiai „kažko, kažkas, kažkur“, todėl pravartu pildyti minčių dienoraštį. Taip išryškės minčių kryptingumas ir galėsite bandyti keisti nenaudingą mąstymą, pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos. Prieš gąsdinantį įvykį pasižymėkite, kas konkrečiai bijote, kad nutiks. Situacijai praėjus užrašykite, kas iš tiesų įvyko. Pamačius, kad nuogąstavimai neišsipildė, tikėjimas negatyviais įvykių spėjimais sumažės, o kartu sumažės ir negatyvių emocijų intensyvumas. Taip pat verta pasimokyti taisyklingo kvėpavimo, meditacijos, kuri leidžia būti „čia ir dabar“, dorotis su nuklystančiomis mintimis ir atsiriboti nuo stresą keliančių minčių ir pojūčių. Naudinga biblioterapija – skaitymo metu susitelkiame į kūrinį, nukreipiamas dėmesys nuo išorinio pasaulio, galima pasinerti į prisiminimus, kurti vaizdinius, kurie veikia atpalaiduojančiai. Jeigu nerimas toks stiprus, kad kliudo kasdienei ar profesinei veiklai, visada galima kreiptis specialisto pagalbos. Jis pamokys taisyklingo kvėpavimo, relaksacijos, kitų įvairių nerimo įveikimo strategijų.

Pagrindiniai nerimo tipai
Generalizuotas nerimo sutrikimas (dar vadinamas neuroze) pasitaiko dažniausiai. Tai yra nuolatinis su konkrečiomis situacijomis ir priežastimis nesusijęs nerimas. Žmogus nuogąstauja dėl visko: šeimos, darbo, sveikatos, stichinių katastrofų, pasaulio įvykių. Jis gyvena nuolat kamuojamas nepagrįstų baimių ir blogų nuojautų. Paprastai mąsto „o kas, jeigu...“ ir prikuria galybę nesėkmių scenarijų.

Fobiniai nerimo sutrikimai pasireiškia susiklosčius tam tikrai situacijai, pavyzdžiui, atsidūrus uždaroje erdvėje, prireikus kalbėti viešai arba atsiradus tam tikram išoriniam stimului, pavyzdžiui, pamačius vorą.

Panikos sutrikimai – staigus nerimastingų jausmų ir psichologinio susijaudinimo antplūdis, dėl kurio gali pasirodyti, kad dūstate, kad ištiko širdies smūgis, kad prarasite savitvardą, išprotėsite ar tuoj mirsite. Randasi nemalonūs fiziniai pojūčiai: stipriai daužosi širdis, sunku kvėpuoti, svaigsta galva, mirguliuoja akyse. Panikos priepuolis tęsiasi vidutiniškai 10 minučių ir būsena iš tiesų baugina, nes simptomai būna intensyvūs.

Keletas patarimų
• Pajutus nerimą užrašykite visas tuo metu galvoje besisukančias mintis, kilusius jausmus. Vėliau įrašą papildykite užrašydami, kaip elgėtės nerimaudami ir kaip tas elgesys jus veikė. Kurį laiką fiksuojant nerimą keliančias mintis galima pastebėti tam tikras mąstymo tendencijas ir kokiose ar dėl kokių situacijų dažniausiai nerimaujate.

• Pastebėjus pasikartojančias mintis vertėtų paklausti savęs, ar mintis tikrai atspindi realią situaciją, ar yra viso labo spėjimas? Kokiais įrodymas tą mintį galima pagrįsti ir kokie įrodymai jai prieštarauja? Gal įsivaizduojate žinantys, ką kiti galvoja, o gal bandote nuspėti ateitį prognozuodami nesėkmę? Kaip dar galima situaciją vertinti? Kas geriausio ir blogiausio gali nutikti? Kuris variantas labiau realus? Ką patartumėte kitam žmogui, patekusiam į tokią situaciją?

• Kuo dažniau ir ilgiau būname nerimą keliančioje situacijoje, tuo labiau nerimas mažėja. Pavyzdžiui, jeigu nerimą kelia viešas kalbėjimas, reikėtų stengtis kuo dažniau tai daryti. Įgyvendinus užsibrėžtą siekį dažniausiai paaiškėja, kad nerimauta buvo be reikalo. Nerimą keliančios situacijos vengimas suteikia tik trumpalaikį palengvėjimą, bet kitą kartą atsidūrus panašioje situacijose jis užgriūva su dar stipresne jėga. Bet to atima galimybę patikrinti, ar nerimas turi pagrindą ir pajusti pasitenkinimą susidorojus su situacija.

• Nevalia užgniaužti jausmų. Apie nerimą keliančią situaciją vertėtų atvirai pakalbėti. Tarkime, jeigu neramina santykiai su antrąja puse, vietoje tų jausmų blokavimo ar ignoravimo verčiau imti kalbėti: „Man būtų ramiau, jeigu pakalbėtume...“, „Jaučiu stiprų nerimą, kai...“

Psichologė Rasa