Kas trukdo gyventi dabartyje?

„Jeigu tik būčiau...“

Viskas, kas buvo – buvo. Kad ir ką darysime, praeitis nepasikeis. Atmintis turi bjaurų įprotį sugrąžinti mintimis atgal. Gerai, kai prisiminimai malonūs. O jeigu ne? Tuomet tampame atminties įkaitais ir dėliojame įvykius „Jeigu tik būčiau...“ principu. Save graužiame ir kaltiname. Natūralu. Kiekvienas, žinodamas, kur grius, pasidėtų pagalvę. Bet gyvenime retai kada žinome garantuotai, kad sprendimas, kurį ką tik priėmėme nepridarys rūpesčių vėliau.

Kartais gyvename praeitimi tam, kad galėtume ją kaltinti dėl nenusisekusio gyvenimo. Gerai pasižvalgę po savo pažįstamų ratą kiekvienas rasime bent vieną, kuris dėl visų blogų jo gyvenime šiandien vykstančių dalykų kaltina vieną kurį nesėkmingą savo praeities įvykį. Juo prisidengia kaip stipriausiu koziriu užuot prisiėmęs atsakomybę pats. Visada reikia laiko atsigauti po skausmingo išsiskyrimo, netekties ar nevykusio sprendimo, bet jie neturi tapti kliūtimi gyventi dabar.

Nesupraskite, kad praeitį reikia ištrinti. Jokiu būdu. Tiesiog viskas, ką galime – tai pasimokyti iš praeities. Juk nedarysite tos pačios klaidos antrą kartą žinodami, kuo baigėsi pirmasis bandymas. Taip ir su džiaugsmingais praeities įvykiais. Nėra žalinga galvoti apie tai, kas buvo malonaus. Klaidą darome, kai norime sugrįžti į „tas dienas“. O dar blogiau, kai sėkmingą praeities laikotarpį imame idealizuoti.  Įstrigę prisiminimuose netenkame galimybės atrasti ir vertinti naujų dalykų.  

„Kaip būtų gerai, jeigu...“, „Kas bus, jeigu...“

„Nuo pirmadienio pradėsiu sportuoti“, „Nuo kitos savaitės pradėsiu sveikai maitintis“. Bet paprastai po vieno pirmadienio ateina kitas, pažadas sau – taip pat. Ateities vizija tokia jau yra – matome save laimingais, sportuojančiais, teisingai besimaitinančiais, sėkmingai dirbančiais, turtingais, tiesiog tobulais! Bet jei trokštame, kad vizija neliktų tik fantazija, privalome ta linkme dirbti jau šiandiena.

Svajonės visada susiję su ateitimi „Kaip būtų gerai, jeigu...“. Svajoti reikia, nes svajodami nusibrėžiame tikslą. Bėda ta, kad dažnai svajonėms įgyvendinti pritrūkstame valios arba noro. Tada pykstame ant savęs, kad esame silpni arba ant kitų, kad mums trukdo... ir vėl svajojame, „kaip būtų gerai, jeigu...“ Jeigu tai, apie ką svajojame pradėsime įgyvendinti šiandien užuot kaip pelėdžiukai kartoję „rytoj“, riba skirianti mus ir mūsų įsivaizduojamą ateitį pradės dilti.

Galvodami apie ateitį ne tik svajojame apie gerus dalykus. Ateitis dažnai susijusi su nerimu ir baime, nes mes jos nežinome ir negalime kontroliuoti. Kai kurie ypatingai jautrūs nežinomybei ir savo nerimą suvokia kaip apsaugą nuo nemalonių siurprizų. Jie tiki, kad nerimaudami pasiruošia visiems galimiems netikėtumams, vadinasi, padaro gyvenimą labiau nuspėjamą.

Bet ar nerimavimas padarė ką nors labiau nuspėjama? Ar dėl to, kad nerimaujate kaip nors pasikeičia tai, kas vyksta? Ar gyvenimas vis tiek toks pat nenuspėjamas kaip visada? Klaidinga manyti, kad nerimaudami dėl ateities įvykių turite jiems daugiau kontrolės. Juk viskas, ką darote – tai galvojate apie visus įmanomus blogiausius scenarijus ir verčiate save jaustis prastai. Taigi ar tai išties vertinga? O gal kur kas naudingiau susitelkti į dabartį, kurią žinome, kuriame, kurioje gyvename.  

Psichologė Rasa