Kodėl skubame prie klaidingų išvadų?

Jeigu visus situacijos niuansus galėtume įvertinti prieš padarant išvadas, būtume mažiau linkę suklysti. Tačiau retai turime laiko viską kruopščiai pasverti, logiškai išanalizuoti. Dažniausiai pasikliaujame greitomis interpretacijomis, „skaitome ženklus“. Ir iš tiesų, ženklus – atskirus žodžius, gestus – galime išverti į naudingą informaciją. Pavyzdžiui, vartydami svetima kalba parašytą žurnalą matysime galybę eilučių, sudarytų iš spausdintų simbolių, bet tie simboliai bus bereikšmiai, jeigu nemokėsime ta kalba skaityti. Kad tai, ką matome, galėtume paversti į kažką suprantama, turime pasitelkti savo kodų sistemą. Tačiau jeigu mūsų kodų sistemoje yra įsivėlę klaidų arba dėl patirties trūkumo ar nuovargio netinkamai ją naudojame, tada rezultatas – dezinformacija ir, žinoma, klaidingos išvados.

Savo asmeninę kodų sistemą išvystome labai anksti. Ja vadovaudamiesi suteikiame prasmę tokiems akivaizdiems dalykams kaip žmogaus balso tonas, veido išraiška, gestai. Prie jų pridėję bendrą kontekstą ir kitus „akivaizdumus“ mes padarome išvadą. Kadangi saugiau jaučiamės tada, kai manome, kad žinome kitų žmonių ketinimus ir jausmus mūsų atžvilgiu, esame linkę labiau pasitikėti tomis išvadomis, kurias padarėme, o ne faktiniais įrodymais.

Didžiausias šios kodinės sistemos privalumas tas, kad paaiškinimus ji suteikia iškart. Trūkumas – ji gali labai lengvai suklaidinti: partnerio išsiblaškymą paversti atstūmimu, jo įtampą ar nerimą – pykčiu, bet svarbiausia, savo antrąją pusę galime apkaltinti piktavališkumu tada, kai ji tiesiog užmiršo padaryti tai, ką buvo žadėjusi.

Dėl panašių klaidingų interpretacijų ginčytis ir skaudinti gali net labai gerai sutariantys ir vienas kitą mylintys partneriai. Kartais nesusipratimų kyla dėl paprasčiausio informacijos trūkumo, pavyzdžiui, pora iki galo nesusitarė, kas paims vaikus iš darželio. Kitais atvejais ir kur kas rimtesnių nesusipratimų kyla dėl to, kad vieno partnerio žodžiai ar veiksmai nesąmoningai sukėlė grėsmę kitam partneriui. Taigi kovos priežastis ne žodžiai ar veiksmai patys savaime, o prasmė, kurią kitas partneris jiems suteikė.

Emocijos ir jausmai bendravime niekada neperduodami tiesiogiai. Jie iškomunikuojami per parinktus žodžius, balso toną, veido išraišką ir veiksmus. Žinoma, turinys interpretuojant signalus yra svarbiausias dalykas. Padavėjas pateikiantis kavą ir bandeles signalizuoja verslo sandorį; vyras atnešdamas žmonai į lovą kavos ir bandelių signalizuoja rūpinimąsi ir švelnius jausmus.

Tokie ir panašūs signalai (bučiniai, prisilietimai, padrąsinimai, gėlės ir pan.) sudaro artimų santykių struktūrą, nes yra meilės, švelnumo ir prieraišumo simboliai. Deja jų svarba santuokos kasdienybėje dažnai yra pražiūrima. Kitaip tariant, kol jie yra, jie nepastebimi ir nesureikšminami, tačiau kai ima blėsti ar visai išnyksta, tam suteikiama simbolinė reikšmė tokia, kaip atstūmimas ir susidomėjimo praradimas.

Simbolinė ženklų reikšmė žmones gali suartinti arba išskirti. Pavyzdžiui, moteris jausdavosi pakylėta draugystės metu, kai sužadėtinis vesdavosi ją į prabangius restoranus ir dovanojo gėles. Ne vakarienės ir gėlės buvo svarbiausia. Tai buvo simboliai, kuriems moteris suteikė gilesnę prasmę, kuri buvo tokia stipri, kad tokių jo veiksmų ji visada būdavo sujaudinta. Tačiau po vestuvių ji pradėto reaguoti į „negatyvius simbolius“. Kai jis grįždavo vėliau jai nepaskambinęs, ji imdavo galvoti, kad jam nerūpi. Nors dėl savo darbo specifikos jis sakydavo turintis ribotą galimybę naudotis telefonu, simbolinė jo nepaskambinimo reikšmė buvo stipresnė ir formavo jos negatyvias interpretacijas. Retėjantys kvietimai į restoranus ir nedovanojimas gėlių jai reiškė, kad ji jam neberūpi.

Ženklai ir simboliai yra tai, ką matome, bet nereiškia realios situacijos, todėl juos reikia išversti. Kartais kodų sistema būna „su trūkumais“ ir sutuoktiniui nepavyksta perskaityti ženklų: vyrui gali nepavykti atpažinti, kad žmonos atsitraukimas yra pagalbos šauksmas; žmona gali neteisingai aiškintis savo vyro perdėtą entuziazmą, kuris iš tiesų slepia gilų nusivylimą.

Kai kurie žmonės tam tikroms specifinėms situacijoms simbolinę reikšmę yra linkę priskirti dažniau nei kiti. Pavyzdžiui, vyrai į pokalbį paprastai žiūri kaip į pasikeitimą informacija ir faktų pateikimą, o moterims pokalbis daugiau yra rūpinimosi ir draugystės simbolis. Dėl panašių suvokimo skirtumų neretai tarp partnerių kyla nesusipratimų.

Kituose socialiniuose santykiuose lanksčiau naudojame savo kodų sistemą nei artimuose santykiuose. Tiesą sakant, kuo ryšys gilesnis ir intensyvesnis, tuo didesnė nesusipratimų tikimybė. Santuokoje dažniau nei kur kitur atsiranda vietos neteisingoms ženklų interpretacijoms. Žodžių ir ženklų reikšmė visada aiški siuntėjui, tačiau ne gavėjui. Neretais atvejais žinutės iššifravimas reikalauja siuntėjo minčių skaitymo, tačiau dažniausiai turime savų šifravimo būdų, dėl kurių dažnai būname neteisūs. Kitaip tariant, kartais įžiūrime paslėptas reikšmes ten, kur jų iš tiesų nėra.

Tokių klaidų būtų mažiau, jeigu vietoje minčių skaitymo, spėliojimų ir skubotų išvadų darymo partneriai išsakytų savo susirūpinimus ir paklaustų tiesiai, ką iš tiesų reiškia kito žodžiai ir veiksmai.

Psichologė Rasa