Rūpestingumas ar netiesioginė priklausomybė?

Netiesioginė priklausomybė – tai polinkis neigti savo norus vardan kito poreikių ir naudos. Tai tokie santykiai, kai asmuo visas pasineria į kito žmogaus elgesio valdymą, visiškai nesirūpindamas savo paties svarbių poreikių tenkinimu ir vengdamas pripažinti, kaip tas elgesys jį veikia ir neleidžia gyventi savo gyvenimo. Žmogus ignoruoja savo vidinį pasaulį ir automatiškai reaguoja į realius ar įsivaizduojamus kito asmens poreikius.

Keletas netiesiogiai priklausomo žmogaus elgesio ženklų:

  • Prisiima atsakomybę už kito veiksmus

  • Nerimauja dėl kitų problemų ar prisiima jų sprendimų naštą

  • Pridengia kitą, siekdamas apsaugoti jį nuo jo netinkamo sprendimo pasekmių

  • Darbe ar namuose prisiima daugiau darbų norėdamas sulaukti įvertinimo

  • Jaučia pareigą atlikti tai, ko kiti tikisi, neatsižvelgdamas į savo poreikius

  • Santykiai paremti poreikių tenkinimu, ne abipuse pagarba

  • Mintis „nesu vertas meilės“ trukdo priimti kito žmogaus dėmesį ir patikėti jo meile

  • Dažniau vadovaujasi išoriniais, ne vidiniais stimulais („privalau daryti“ vietoje „noriu daryti“)

  • Leidžia kitam neatsiklausus valdyti savo laiką ir priimti sprendimus

Išsiaiškinti polinkį į netiesioginę priklausomybę gali padėti keletas klausimų:

  • Ar dažnai baiminatės, kad jūsų partneris gali suirzti ar palikti jus, jeigu nesutiksite su jo norais, dėl kurių jaučiatės lyg pakliuvę į spąstus?

  • Ar sunku nubrėžti ribas, išdėstant savo nuomonę ir požiūrį, kurie gali skirtis nuo kitų? Ar kitų žmonių poreikiai greitai užgožia jūsiškius?

  • Ar prieš pateikiant atsakymą jums sudėtinga padaryti pauzę ir apsvarstyti savo jausmus ir troškimus (visus savo „taip“, „ne“ ir „nežinau“)?

  • Ar dažnai jaučiate apmaudą ir net pyktį sau dėl to, kad pateikiate tokį atsakymą, kokio kiti iš jūsų tikisi neįvertinę savo paties norų?

Jeigu į kurį nors klausimą atsakėte teigiamai, greičiausiai esate linkę sumenkinti savo ir į priekį išstumti kitų troškimus ir taip elgiatės manydami, kad tik tokiu būdu išlaikysite „gerus“ santykius, nesvarbu, profesinius ar asmeninius. Bet net jeigu ir taip, neskubėkite klijuoti sau jokių etikečių.

Linija tarp netiesioginės priklausomybės ir žmogiško įgimto noro rūpintis ir užjausti iš tiesų yra labai plona. Mes, žmonės, turime poreikį ne tik būti mylimi, bet ir mylėti. Rūpintis kitais gali būti malonu, tokiu būdu jaučiamės reikalingi. Sunku užginčyti požiūrį, kad pasaulyje galėtų būti šiek tiek daugiau jautrumo, užuojautos ir švelnumo.

Vienas meilės aspektų – matyti tai, ko kitam reikia ir, jei galime, tai suteikti. Tai yra dinaminės pusiausvyros klausimas: gebėjimas pasirūpinti kitais mums suteikia pasitenkinimo, vadinasi, rūpindamiesi kitais mes rūpinamės savimi. Žmogus – sudėtinga būtybė, varoma daugybės motyvacinių veiksnių. Jeigu pamiršime save, paminsime savo vertybes ir poreikius vardan kitų, sau tik pakenksime. Bet pernelyg stipriai įsikibę į nepriklausomybę galime prarasti bendrumo jausmą, vedantį į sveikus santykius ir kokybišką bendravimą.

Kai kurie taip įsisuka į šitą ratą, kad patys tampa nuo to priklausomi. Ir dažnai tai daro net tada, kai kitam pagalbos nereikia arba niekas nespaudžia vienaip ar kitaip elgtis. Mat tiki, kad kitu atveju praras save ar santykius su kitu žmogumi. Tiesa ta, kad mes labiau esame savimi tada, kai mažiau vadovaujamės kitų lūkesčiais ir nesistengiame būti, galvoti ir daryti tai, ko kiti iš mūsų tikisi. Žmogus, kuris nuolat stengiasi atitikti kitų lūkesčius gyvena ne savo, o kitų jam primestą gyvenimą.

Pirmas žingsnis išeiti iš to ydingo rato – pradėti saugoti save ir rūpintis savimi. Gal skamba šiek tiek savanaudiškai, bet tai yra kelias iš netiesioginės priklausomybės.

Rūpestingo, bet ne netiesiogiai priklausomo elgesio pamatiniai akmenys:

  1. Pokyčiai prasideda nuo mūsų. Netiesioginės priklausomybės ratas nustos suktis, kai imsite mylėti save, klausyti pirmiausiai savo vidaus. Tik pasirūpinę savimi galėsite pasirūpinti ir kitais.

  2. Mes negalime kontroliuoti kitų ir tai ne mūsų darbas. Tiesą sakant, perdėtai rūpindamiesi kitais iš esmės bandome kontroliuoti jų elgesį ir dažniausiai tam, kad pabėgtume nuo savo pačių neigiamų jausmų. Mintys „Kas su juo vyksta?“, „Kaip jis taip gali?“, „Privalau įsikišti, nes jis prapuls“ dažnai leidžia ignoruoti mūsų pačių vidinę tuštumą.

  3. Meilė ir manija (obsesija) nėra sinonimai. Tikra meilė nereikalauja ištirpti kitame, prarandant savo individualumą. Santykiai negali dusinti. Laikas pabūti vienam, laikas su draugais, asmeninė ir profesinė veikla nekelia grėsmės romantiniams santykiams. Atvirkščiai, stiprina juos. Pasitikėjimu grįstus santykius kuriame tada, kai paliekame sau ir partneriui vietos laisvai kvėpuoti.

Psichologė Rasa