Niekas nemėgsta išgirsti, kad ką nors daro blogai, todėl net konstruktyvi kritika paprastai sutinkama gynybiškai. Knygos „Nuo konfliktų prie sprendimų“ autorė psichologė Susan Heitler rekomenduoja grįžtamąjį ryšį, kuris „praleidžia zurzėjimus ir eina tiesiai prie paaiškinimo“.

Pavyzdžiui, valgio gaminimo metu vietoje: „Taip niekas bulvių nekepa, tokiu būdu jos tik išdžius“ geriau pasiūlyti naudingą patarimą: „Sudėjus bulves į karštą keptuvę jos gražiau apskrus. Nuolat maišyk, įdėk šiek tiek daugiau sviesto. Tai viskas… tobula!“.

Tėvams galioja toks pat metodas. Kalbėdami apie namų darbus ar kitą vaikui nemielą veiklą rinkitės paskatinimą vietoje griežtų nurodymų. Akcentuokite, ką norėtumėte, kad jis padarytų, o ne tai, ko nepadarė ar padarė blogai. Pavyzdžiui, „Norėčiau pamatyti tavo kambarį sutvarkytą iki šio savaitgalio, kad su draugais galėtum žaisti mūsų namuose“ vietoje „Čia tikra kiaulidė! Ką tu veikei? Nesusitvarkei net stalčių! Draugų negalėsi pasikviesti tol, kol čia nebus tvarka!“.

Kritika yra labai svarbus veiksnys santykių suvokimui, todėl ji neturi virsti menkinimu, žeminimu ar ultimatumu. Jeigu esate nepatenkinti vaiko pasiekimais mokykloje, geriausia nukreipti jausmus ir emocijas į diskusiją faktams išsiaiškinti. Paprašykite jo paties įvertinti savo rezultatus ir kokią patirtį gavo. Jeigu jis yra nepatenkintas savo veiksmų rezultatais, paklauskite, ką kitą kartą galėtų daryti kitaip. Tas pats principas galioja visur: asmeniniuose santykiuose, bendravime su kolegomis, draugais.

Esame socialinės būtybės ir netinkamoje vietoje ar netinkamu tonu pasakyti žodžiai gali tapti griaunančia jėga.

Psichologė Rasa