Sėkminga interakcija 4: atsiprašymo galia

„Atsiprašau, mano klaida. Daugiau tai nepasikartos. Prašau man atleisti“. Jeigu šiuos žodžius ištarti jums nėra sunku, esate laimingi. Daugelis mūsų turime priversti save atsiprašyti, nes kartais atrodo, kad tokiu būdu visiškai patvirtiname, kad elgėmės netinkamai, o kartais dėl to, kad jaučiamės nusižeminę.

Iš tiesų žodžiai, kuriuos tariame atsiprašydami, nėra tokie svarbūs, kaip pats atsiprašymo aktas. Socialinis psichologas Steven Scher iš JAV Rytų Ilinojaus universiteto daugybės tyrimų dėka išskyrė penkis pagrindinius atsiprašymų elementus: paprastas gailėjimasis („Atsiprašau“, „Apgailestauju“ arba „Atleisk man“), priežasčių, sukėlusių nederamą elgesį, aiškinimas („Turėjau tiek darbo, kad visai iš galvos iškrito susitikimas su tavimi“), atsakomybės prisiėmimas („Pasielgiau negerai“), pažadas („Prisiekiu, daugiau tai nepasikartos“) ir pasiūlymas atlyginti skriaudą („Ką galėčiau padaryti, kad atsilyginčiau tau?“).

Kiekvienas atsiprašymo elementas skirtas ištaisyti santykiams, kuriems kilusi grėsmė ir daugeliu atvejų iš tiesų sumažina nukentėjusios pusės pyktį. Tiesa, tai priklauso ir nuo įžeidimo lygio. Už pažado sutvarkyti namus nesilaikymą bus atleista lengviau nei už pamirštas vestuvių metines. Bet kokiu atveju atsiprašymas turi būti nuoširdus, kitaip tariant, geriau jokio atsiprašymo nei suvadintas atsiprašymas.

Mokslininkų Karina Schumann ir Michael Ross iš Waterloo universiteto (Ontario, JAV) teigimu, moterys atsiprašo dažniau nei vyrai, bet ne dėl to, kad turėtų daugiau priežasčių tai daryti ar kad vyrų ego būtų labiau įžeidus, o todėl, kad vyrų suvokimo riba, skirianti įžeidų elgesį nuo neįžeidaus yra platesnė, dėl to jie ir atsiprašo rečiau.

Psichologė Rasa