Žvilgsnis į tobulybės siekėjus

Perfekcionizmas (tobulumo siekimas) gali paveikti vieną, kelias ar visas gyvenimo sritis. Šis bruožas turi teigiamą pusę: perfekcionistai gali puikiai pasirodyti darbe, moksle ar sporte. Bėda ta, kad perfekcionisto tikslai dažnai nėra realūs, dėl ko jam tenka išgyventi pasikartojančias „nesėkmes“, net jeigu pagal daugelį vertinimo kriterijų jis pasirodo labai gerai. Tokios „nesėkmės“ gali pridaryti žalos, ypač jei žmogus ir taip linkęs save nuvertinti.

Įsisuka ydingas ratas: perfekcionizmą skatina savivertės jausmas, kuris stipriai priklauso nuo pernelyg aukštų reikalavimų siekimo. Šie reikalavimai paskatino atsiradimą nenaudingų taisyklių ir prielaidų, kurios sukūrė tam tikrą perfekcionistinį elgesį ir mąstyseną, kuri nulėmė tai, kaip žmogus mato save ir pasaulį.

Naudinga turėti ambicingų ir aukštų tikslų, juos išsikėlus kur kas lengviau pasiekti trokštamų dalykų. Problema ta, kad perfekcionisto tikslai dažnai prasilenkia su realybe (ar galima būti tobulam 100 procentų), o tais atvejais, kai jie realūs ir perfekcionistas juos pasiekia, nejaučia pasitenkinimo, nes įsitikinęs, kad „buvo galima dar geriau“ arba iškart išsikelia kitą tikslą ir tiesiog neturi kada pasidžiaugti tuo, ką nuveikė. Tobulumo siekimas pasmerktas žlugti, nes nelieka jokių galimybių pasiekti išsikeltus tikslus ir jausti pasitenkinimą savimi. Tokiam žmogui sunku teigiamai save vertinti ir gerai jaustis.

Klaidinga perfekcionizmą sieti su meistriškumu. Egzistuoja didelis skirtumas tarp sveiko meistriškumo ir nenaudingo, sveikatai žalingo tobulumo siekimo. Pirma, nuolatos keliami ypač aukšti reikalavimai reiškia, kad kiekvieną kartą privalu daryti geriau nei prieš tai. Keliami dar didesni reikalavimai, nepakanka pastangų juos įveikti ir siekis pasmerktas žlugti. Antra, perfekcionistas savęs vertinimą sieja tik su pasiektais rezultatais. Jis tampa labai pažeidžiamas, kadangi nepasiekęs aukštų tikslų, kurių dažniausiais net neįmanoma pasiekti, save laiko visišku nevykėliu. Trečia, nuolatos sau keliami aukšti reikalavimai blogina gyvenimo kokybę apskritai. Žmogus atsiriboja nuo kitų, dėl ko kenčia tarpasmeniniai santykiai (nėra kada palaikyti santykius, nes „laukia darbai“, kurie atima daug laiko, kadangi smulkmeniškai ir pakartotinai tikrinami), auga nerimas, įtampa, randasi depresija, kankina nemiga, lydi nuolatinis nesėkmės jausmas.

Iš įsitikinimų gimsta tam tikros taisyklės ir prielaidos. Visi gyvendami vadovaujamės tam vienomis ar kitomis taisyklėmis, tačiau perfekcionistų taisyklės ir prielaidos yra susijusios su labai aukštais reikalavimais, dažniausiai yra nelanksčios ir todėl nenaudingos. Taisyklė ir prielaida nenaudinga tada, kai yra nelanksti ir neteisinga, pavyzdžiui:

Taisyklė: „Darbas nėra baigtas, kol nėra atliktas tobulai“

Prielaida: „Jei aš neatliksiu darbo tobulai, mane atleis“

Manoma, kad pagrindinė perfekcionizmo priežastis susijusi su tuo, kaip žmogus mato save ir pasaulį. Šis matymas pradeda vystytis ankstyvoje vaikystėje ir yra veikiamas ankstyvosios žmogaus patirties ir temperamento. Yra daugybė būdų, kaip žmonės tampa perfekcionistais. Vienas jų – tiesioginis išmokimas: kai vaikas perdėtai giriamas, reiškiamas susižavėjimas už menkiausią pasiekimą arba, atvirkščiai, kai per retai giriamas, o už klaidas baudžiamas. Pirmuoju atveju ima formuotis įsitikinimas: „Žmonės didžiuojasi manimi, kai man sekasi“, kuris laikui bėgant gali tapti nelanksčiu ir žalingu: „Kiti manimi didžiuosis tik tada, jei man seksis“. Antruoju atveju formuojasi įsitikinimas: „Aš privalau niekada nedaryti klaidų“, kuris galiausiai gali peraugti į kertinį įsitikinimą: „Aš esu nieko vertas, jeigu mano darbas nėra tobulas“.

Kitas perfekcionizmo vystymosi būdas – netiesioginis išmokimas arba modeliavimas. Tam tikro elgesio galime išmokti stebėdami šalia esančius žmones. Jeigu, pavyzdžiui, vaikystėje matėte, kad tėvai mažai laiko skyrė poilsiui, nes dirbo ilgas darbo valandas ir savaitgaliais, galėjo susiformuoti įsitikinimas: „Darbas svarbiau už poilsį“, kuris vėliau tapo nelanksčiu: „Darbas ir profesinė sėkmė yra svarbiau už bet ką“.

Perfekcionizmo vystymesi taip pat dalyvauja temperamentas, kuris laikui bėgant mažai kinta ir daro įtaką tam, kaip žmogus galvoja, reaguoja ir elgiasi. Tyrimai rodo, kad tie, kurie vengia naujovių, kurie stipriai priklauso nuo aplinkinių vertinimo ar siekia tikslų nepaisydami nuovargio dažniau tampa perfekcionistais.

Perfekcionistui būdingas elgesys:

- Aplinkinių pritarimo siekimas
- Perdėtas poreikis viską sisteminti, daryti sąrašus
- Užduočių atlikimo atidėliojimas, vengimas
- Nežinojimas, kada sustoti, pavyzdžiui, tikrinti, tęsti ginčą, kuris jau nebeaktualus
- Mėginimai pakeisti šalia esančius žmones, pavyzdžiui, pataisyti jų netaisyklingą kalbą, „netinkamų pažiūrų“ turinčius skatinti elgtis „tinkamai“
- Sunkumai deleguojant užduotis kitiems
- Polinkis persistengti, pavyzdžiui, į susitikimus atvyksta gerokai anksčiau, telefonu ir dar el. paštu dažnai ne vieną kartą detaliai aiškina, kaip atvykti
- Polinkis kaupti

Perfekcionistui būdingos nenaudingos taisyklės ir prielaidos:

- Vis aukštesnių tikslų kėlimas – „neužtenka daryti gerai, turiu daryti dar geriau“
- Nesėkmės baimė – „turiu viską daryti tobulai, negaliu leisti, kad kiti apie mane blogai galvotų“
- „Viskas arba nieko“ – „jeigu negausiu aukščiausio įvertinimo, mano darbas nieko vertas“
- Turiu ir privalau – „privalau kiekvieną užduotį atlikti nepriekaištingai“
- Savikontrolė – „turiu dirbti visą laiką, jeigu noriu būti gerai įvertintas“
- Nuolatinis tikrinimas – „dokumentą reikia patikrinti dar kartą, kad viskas būtų gerai“
- Nežinomybės netoleravimas – „turiu žinoti, kas nutiks, kad būčiau pasiruošęs galimoms nesėkmėms“

 

Psichologė Rasa