5 asmenybės tipai

„Asmenybės tipas“ nėra lygus „asmenybės sutrikimui“ kaip ir vienas kuris tipas nėra geresnis ar blogesnis už kitą. Yra tinkamos ir netinkamos sąlygos asmenybei vystytis, kurios, jeigu įsivaizduosime skalę, viename gale gali nuvesti žmogų į harmoniją ir laimę, kitame – į tragediją ar psichinį susirgimą.    

Vengiantis asmenybės tipas

Šio tipo žmonės nori suartėti su kitais, bet bijo būti įskaudinti ir atstumti, dėl to atsitraukia arba iš viso atsiriboja. Toks žmogus apie save galvoja kaip apie nemokantį bendrauti ar elgtis socialinėse situacijose, nekompetentingą akademinėje ar darbinėje veikloje. Kitus dažniausiai mato kaip kritiškus.

Jiems dažnai būdingas gilus įsitikinimas: „Aš blogas, niekam tikęs, nemylimas, neįdomus“. Šie įsitikinimai formuoja grandinėlę: „Jeigu žmonės priartės prie manęs, jie pamatys, koks iš tiesų esu ir mane atstums“ arba „Jeigu imsiuosi ko nors naujo, man nepasiseks, bus tikras siaubas“. 

Šių negatyvių įsitikinimų vedami jie vengia situacijų, kuriose gali būti vertinami: lieka grupės nuošaly ir stengiasi neatkreipti į save dėmesio. Dėl baimės patirti nesėkmę ir sulaukti kitų vertinimo, darbe vengia prisiimti atsakomybę ar siekti aukštesnio posto.

Būdami grupės užribyje vengiančio tipo žmonės patiria disforiją (pablogėjusi nuotaika), nerimą ir liūdesį, nes negauna tokio malonumo, kokį nori gauti iš santykių su kitais žmonėmis ir nepatenkina savo socialinių ir asmeninių poreikių.

Neigiamų jausmų netoleravimas verčia bėgti nuo nemalonių minčių, bet iš tiesų tokiu būdu žmogus atima iš savęs galimybę vystyti gebėjimus, kurie padėtų įveikti drovumą ir efektyviau bendrauti. Vengiančio tipo asmuo paprasčiausiai sumažina savo lūkesčius ir lieka nuošalyje bet kokios situacijos, kurioje yra rizika patirti nesėkmę ar atstūmimą, taip ir nesuteikdamas sau progos patirti malonių jausmų.

Priklausomas asmenybės tipas

Šio tipo žmonės save mato kaip silpnus, bejėgius, nekompetentingus, todėl siekia prisišlieti prie ko nors stipraus, kas suteiks jiems laimės ir padės išgyventi. Priešingai nei vengiantis tipas, kuris vengia santykių ir negauna socialinio palaikymo, priklausomas asmuo gali funkcionuoti visai neblogai, kol šalia yra stiprus žmogus.

Pagrindinis įsitikinimas: „Man reikia kitų žmonių (stipraus žmogaus), kad galėčiau normaliai gyventi“. Tiki, kad jo laimė priklauso nuo to žmogaus, pavyzdžiui: „Negaliu gyventi be vyro“. Toks įsitikinimas veda prie kito: „Jeigu mane paliks, aš mirsiu“, „Jeigu manęs nemylės, amžinai būsiu nelaiminga“. Šie įsitikinimai formuoja taisykles „Privalau išlaikyti su tuo žmogumi kuo artimesnius santykius“, „Turiu būti paslaugi, kad jis nuo manęs nenutoltų“. Pagrindinis susirūpinimas susijęs su atstūmimu ar palikimu, todėl jie plėtoja priklausomus santykius, siekdami išsilaikyti šalia to žmogaus ir jam įtikti.

Tokie žmonės nuolat nerimauja, kad santykiai gali nutrūkti, ir nerimas periodiškai sustiprėja, kai pastebi, kad ryšys darosi įtemptas. Jeigu tas stiprus asmuo dingsta, priklausomo tipo žmogus gali panirti į gilią depresiją. Jeigu troškimas priklausyti yra patenkintas, jis išgyvena tikrą euforiją.      

Pasyviai agresyvus asmenybės tipas

Pagrindinė šio tipo žmonių problema – konfliktas tarp troškimo gauti autoritetų pripažinimą ir noro išlaikyti savo autonomiją. Taigi santykiuose bando būti pasyvūs ir paklusnūs, bet, pajutę grėsmę autonomijai, gali imti priešintis ir net kilti į kovą prieš autoritetus.  Save suvokia kaip nepriklausomus, bet jautrius kitų kėsinimuisi į jų privačią erdvę.

Toks žmogus reikalauja laisvės, bet nesugeba su ja susitvarkyti, skundžiasi valdžia, bet trokšta jos įvertinimo. Būdingi prieštaringi įsitikinimai: iš vienos pusės – „Būti kitų kontroliuojamam yra nepakenčiama“, iš kitos – „Nusipelniau, kad jie (autoritetai, valdžia) mane vertintų, gintų ir palaikytų“ . Kitaip tariant, nori pats viską spręsti, bet kartu laukia, kol jam pasakys, ką reikia daryti.

Šio tipo asmenys laikosi užslėptos opozicijos strategijos. Siekdami išlaikyti autonomiją, jie stengiasi apeiti taisykles, jas laužyti, tačiau trokšdami pritarimo, stengiasi paklusti autoritetams ir siekia jų prielankumo. Dėl pasyvaus paklusnumo „valdžiai“ savyje laiko stiprią neišreikšto pykčio emociją, o laukdami autoritetų įvertinimo ir bijodami netekti jų pripažinimo išgyvena stiprų nerimą.  

Antisocialus asmenybės tipas

Žmogus pats nustato „žaidimo taisykles“. Save mato kaip vienišą (ir tuo patenkintą) vilką. Vieni save vertina kaip auką, todėl atsiteisia kenkdami kitiems, nes yra įsitikinę, kad ir su jais taip buvo ar yra elgiamasi; kiti gali prisiimti grobuonišką „akis už akį“ vaidmenį, kuriuo vadovaujantis visuomenės taisyklių laužymas yra normalus ir net pageidaujamas.

Į kitus žiūri kaip į išnaudotojus arba silpnus ir nevykėlius ir dėl to vertus, kad su jais būtų nepagarbiai elgiamasi ir jų nepaisoma. Pagrindinis tokio žmogaus įsitikinimas – „Turiu būti budrus“, „Privalau būti agresyvus, kitaip tapsiu auka“. Jis taip pat tiki, kad turi teisę laužyti taisykles, nes tokia teisė suteikta „viršūnėms“. Iš to formuojasi sąlyginiai įsitikinimai, pavyzdžiui, „Jeigu nepulsiu kitų (arba nemanipuliuosiu jais, neišnaudosiu), niekada negausiu to, ko esu vertas“.

Tokių įsitikinimų vedamas žmogus gali elgtis dvejopai: arba atvirai puldinėja, plėšikauja, apgaudinėja kitus, arba elgiasi subtiliau ir imasi „apgaulės meistrų“ vaidmens – stengiasi įtraukti kitus ir gerai apgalvotomis manipuliacijomis juos išnaudoja, apgauna arba „pakiša“. Tokio tipo asmenybę valdo emocijos, konkrečiai, pyktis dėl to, kad kiti turi tai, ką turėti, be jokių abejonių, jis turi didesnę teisę.

Narcistinis asmenybės tipas

Šio tipo žmonės sau atrodo esantys ypatingi, unikalūs – beveik princai ir princesės. Jie tiki, kad yra aukščiau paprastų žmonių. Kadangi manosi esantys tokie ypatingi, tiki turintys teisę į ypatingas privilegijas ir kitų elgesį savo atžvilgiu, nes jiems negalioja taisyklės, kurios galioja „paprastiems mirtingiesiems“.

Nors kitus žmones gali laikyti menkesniais, narcistinė asmenybė nesielgs su jais taip, kaip antisocialaus tipo žmogus. Tiesiog juos laikys mažiau vertais, žiūrės kaip į savo vergus arba potencialius garbintojus. Jie siekia kitų žmonių pripažinimo, kaip savo ypatingumo įrodymo ir statuso pabrėžimo.

Pagrindiniai narcistinės asmenybės įsitikinimai – „Kadangi aš esu ypatingas, esu vertas ypatingo elgesio, privilegijų ir protegavimo“. „Aš esu vertesnis už kitus ir jie turi tai pripažinti“, „Man negalioja tos pačios taisyklės“. Tačiau giliai viduje dauguma jų slepia baimę, kad yra nemylimi arba bejėgiai. Po kokios nors reikšmingos nesėkmės šie įsitikinimai iškyla ir ant jų gali pradėti formuotis depresijos elementai.

Šio tipo asmenybė turi daug sąlyginių taisyklių: „Jeigu kiti nepripažįsta mano ypatingumo, turi būti nubausti“, „Jeigu esu aukščiau kitų, jie turi man pataikauti“. Iš kitos pusės narcistinė asmenybė yra labai pažeidžiama: „Jeigu nesu viršūnėje, esu niekas“. Jeigu jiems kas nors nepasiseka, jų savivertė katastrofiškai smunka žemyn.

Visi siekiai susiję su veiklomis, kurios stiprina statusą: siekia šlovės, postų, turtų, valdžios ir prestižo – viso to, kas be perstojo stiprintų jų pranašumą. Jie yra linkę konkuruoti su tais, kurie siekia tokių pat aukštumų ir manipuliatyvių strategijų pagalba pasinaudoti jų nesėkme.

Jeigu mato, kad kiti jais nesižavi, negerbia taip, kaip jie tiki, kad yra nusipelnę ir verti, gali stipriai supykti arba panirti į depresiją. Narcistinio tipo asmenybei aukštos pozicijos praradimas yra lygus visko praradimui.

 

Psichologė Rasa