psichologerasa.

Migracija žmoniją lydi nuo evoliucijos pradžios. Žmonės judėjo bėgdami nuo pavojų ir mirties, ieškodami maisto ir tinkamų gyvenimo sąlygų. Pradžioje migruoti vertė fiziniai poreikiai, dabar žmonės migruoja vedini naujų galimybių, noro „prasigyventi“ ir svajonių.  

Emigracija – sudėtingas procesas

Kartais žmonės nesusimąsto, kad iškilusią problemą ne sprendžia, o nuo jos bėga arba tikisi, kad ten, kitoje šalyje, ji savaime išsispręs. Deja, tai netiesa. Šalia formalumų, susijusių su darbo ir gyvenamosios vietos paieška naujoje šalyje, žmogus palieka visą įgytą patirtį ir artimus santykius su mylimais žmonėmis sau už nugaros. Ir visiškai nesvarbu, kad tapo madinga kartoti, jog pasaulis mažas, visi esame pasaulio piliečiai. Istoriškai susiklostė, kad lietuviai – sėsli tauta, mums svarbu šeima ir distancinis mylimų žmonių artumas.  

Emigruodami žmonės patiria daug įtampos ir nerimo dėl paties migracijos proceso ir pirminį kultūrinį šoką jau atvykus. Visi šie veiksniai kartu su akultūrizacija psichologiškai paveikia šeimą, todėl prireikia kurti iš naujo ne tik daugelį savo fundamentalių įsitikinimų, bet ir performuoti santykius.   

Pirmiausiai tenka susitaikyti su naujuoju statusu. Dažnai nuvykus pradžioje apsigyvenama prastesnėmis sąlygomis. Dėl kalbos barjero tenka imtis mažiausiai kvalifikuotų darbų. Čia ir prasideda didieji psichologiniai išbandymai. Žmogus, turėjęs tam tikrą statusą gimtinėje ar net pasiekimų profesinėje srityje staiga atsiduria visiškai naujoje aplinkoje, kur viską reikia pradėti ir savo vertę įrodinėti nuo nulio. Kyla grėsmė savivertei ir pasitikėjimui savimi. Kartais atsiranda nemeilė gimtai šaliai, kad ji nesirūpina savo piliečių gerove ir jos ieškoti esi priverstas svetur.

Lietuvoje mes vis dar gyvename kolektyvinius santykius palaikančioje visuomenėje, kur svarbu elgtis, atrodyti ir galvoti taip, kaip daugelis. Konservatyvumas trukdo lanksčiau prisitaikyti prie naujos šalies ir jos kultūros.

Šiuo požiūriu lengviau jaunesniems ar su vaikais emigravusiems žmonėms. Nors sprendimą emigruoti priima suaugusieji, jie patiria daugiau adaptacijos sunkumų, lyginant su vaikais. Suaugusiems sunkiau išmokti kalbos, suprasti naują aplinką ir prisitaikyti prie jos. Vaikams adaptacijos procesas yra lengvesnis dėl to, kad jie dar neįgiję tokio didelio kultūrinio bagažo, kaip tėvai. Kuomet emigruoja visa šeima, kaip tik vaikai dažnai tampa tais magnetais, kurie traukia į šeimą naujos šalies kultūrą.

Tėvai, vaikai ir emigracija

Kiekviena šeima turi susikūrusi savo psichosocialinį pasaulį, kuriame galioja tam tikros taisyklės ir santykiai, stipriai susiję su to krašto kultūra, religija, socialine aplinka. Kitaip nei su daiktais, viso to nepaimsi, nesusipakuosi ir nenusiveši kartu.  

Vieni emigranto duonos ragavę sako, jeigu emigruoti – tai tik su šeima. Kiti kartoja, kad geriau nuvykti vienam, susirasti darbą, susikurti buitį ir tada atsivežti šeimą. Dar kitų nuomone, uždarbiauti į svetimą šalį reikia vykti vienam, nes šeimai tai yra per sunkus išbandymas.

Bet ar lengvas išbandymas abiejų pusių laukia, jeigu tėvai dirba užsienyje, o vaikai gyvena gimtinėje prižiūrimi senelių, tetų ir dėdžių? Tokia perspektyva paauglį greičiausiai vilioja. Jam tai siejasi su savarankiškumu, didesne laisve ir pinigais. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.

Paauglys nebūna pasiruošęs visiems galimiems sunkumams. Jis – vis dar vaikas, kuriam tėvų artumas yra labai svarbus. Dažnai tėvams išvykus po kurio laiko jis pradeda jaustis paliktu nuošalyje, bet šį jausmą slepia, bijodamas pasirodyti mažvaikiu vis dar priklausančiu nuo tėvų.   

Tėvų buvimo šalia niekada neatstos kitų artimų žmonių meilė. Tai supranta ir tėvai ir savo nebuvimą stengiasi kompensuoti materialiais daiktais ir pinigais. Kai atsiranda pinigų, atsiranda pagundų. Paauglys gali pasinerti į azartinius lošimus ar tapti bendraamžių reketo auka. Bėda ta, kad vaikus tėvams išvykus globojantys seneliai dažnai į jų elgesį žiūri per daug atlaidžiai. Bet ne dėl meilės stokos, ar kad jiems nerūpėtų, o dėl baimės juos užgauti. Vaikai tai jaučia ir dažnai bando ribas.

Projekto „Psichologinė pagalba emigracijos paliestiems žmonėms“ psichologė Rima Breidokienė visada pataria tėvams pasiimti vaikus su savimi, jeigu tik yra galimybės. Jei jų nėra, reikia iš anksto pradėti ruošti vaikus, kad tėvai kuriam laikui turės išvykti. Svarbiausi yra du dalykai. Pirmas, vaikas pagal savo amžiaus galimybes turi aiškiai suprasti, dėl ko tėvai išvažiuoja. Antras – kuriam laikui. Laikas turi būti realiai apibrėžtas ir svarbu jo laikytis. Kitaip vaikas jausis paliktas ir užmirštas.

Emigravę tėvai taip pat patiria stiprią įtampą, yra kankinami klausimo „Ar gerai pasielgėm?“. Išsiskyrimas atima galimybę dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime. Pokalbiai telefonu ar internetu neatstoja tiesioginio bendravimo. Pajutęs vaiko balse nerimą ar liūdesį tėtis ar mama neranda sau vietos dėl negalėjimo tuo momentu būti šalia, apkabinti ir priglausti. Pradeda slėgti kaltės jausmas.

Kai emigruoja visa šeima, tėvai visomis išgalėmis stengiasi kompensuoti prarastą namų aplinką ir išlaikyti tokius pat santykius su vaikais kaip ir gimtinėje. Jie visą energiją nukreipia į geresnės ateities vaikams svetimoje šalyje kūrimą. Tokiu būdu patys dažnai aukoja savo vertybes, įsitikinimus ir poreikius.

Išlieka tik stiprios poros

Emigracijos avantiūrai dažniau pasiduoda jauni žmonės, bet ir išbandymas jų santykiams yra didesnis. Sukūrę šeimą partneriai derinasi prie vienas kito privalumų ir trūkumų, stiprybių ir silpnybių.  

Ši pradinė asimiliacija yra labai svarbi bendro gyvenimo formavimui. Vienam iš partnerių emigravus procesas nutrūksta ir vietoje naujos šeimos tradicijų kūrimo pradedamas matuotis naujos šalies rūbas. Kai šeima dar neturi tvirto bendromis vertybėmis ir normomis paremto pagrindo, šis žingsnis gali būti pražūtingas santykiams. Kai pora nekartu, kiekvienas formuoja savo santykių supratimą ir požiūrį į šeimą atskirai ir jis nebūtinai sutampa.

Be to, ne vienerius metus atskirai skirtingose šalyse gyvenantys partneriai įpranta prie tokio gyvenimo būdo, išmoksta gyventi per atstumą. Atostogauja ar ilguosius savaitgalius leidžia kartu, bet kasdieniame gyvenime tvarkosi kaip kiekvienam atrodo reikalinga. Net atostogų sugrįžęs partneris sujaukia įprastą gyvenimą ir galiausiai išbandymu tampa ne gyvenimas skyrium, o antrosios pusės grįžimas į šeimą. Ir ne dėl to, kad meilė dingo, o todėl, kad santykius gludinti ir prie gyvenimo kartu pratintis reikia iš naujo. Šiek tiek lengviau seniau šeimas sukūrusiems partneriams. Nežiūrint kelerių atskirai praleistų metų grįžtama į tradicijas jau turinčią šeimą. Tuo tarpu jauna emigracijos išskirta šeima viską turi pradėti beveik nuo nulio.  

Savam krašte pranašu nebūsi

Emigracija, kaip bet kuris socialinis reiškinys, turi ir neigiamų, ir teigiamų pusių. Natūraliai kyla du klausimai. Kuris asmuo išlaiko didesnį orumą, ar svetimoje šalyje puikiai savo amatą išmanantis, jį dirbantis ir užsidirbantis emigrantas, ar savo šalyje dažniausiai tik intelektualumo ir idėjos palaikomas jo tėvynainis, pasaulyje gerbiamos, o tėvynėje užtikrintumo negarantuojančios profesijos atstovas? Ar paminti savo ambicijas ir aukoti kūrybiškumą pasiduodant perkvalifikavimo epidemijai, kuri vis tiek negarantuoja darbo, yra geriau, nei svetur galbūt pradžioje dirbti šiek tiek mažiau kvalifikuotą darbą, bet turėti tobulinimosi galimybę ir realią savo profesinio tikslo pasiekimo viziją? Į šiuos klausimus kiekvienas atsako taip, kaip jam atrodo teisinga.

Emigruoja ne tik tėvynėje viskuo nusivylę žmonės. Svetur išvyksta ir darbą turintys bei daugiau ar mažiau plačiajai visuomenei žinomi tautiečiai. Dažniausiai tai yra pramogų ir meno pasaulio atstovai, kurie kaip susitarę kartoja, jog emigruoti skatina maža Lietuvos rinka. Bet tai yra tik dalis tiesos. Kita dalis – mes, lietuviai, ant pjedestalo keliame tai, kas yra svetur, ir nematome, kas šalia mūsų, norime to, ko neturime ir vertinti pradedame tada, kai netenkame.

Savame krašte pranašu nebūsi. Tai labai gerai suvokia daugelis menininkų ir nors trumpam svetur emigruoja tam, kad durys plačiau atsidarytų gimtinėje. Ir nesvarbu, ar ten savo srityje jie nuveiks ką nors daugiau nei čia, ar duoną užsidirbs kaip ir kiti tautiečiai, atlikdami daug žemiškesnius darbus. Sugrįžusius juos kviečiasi televizijos ir žurnalai, o tai vėl garantuoja sėkmę ir kūrybinę laisvę bei savirealizacijos galimybę. Kartais net atrodo, jog pabuvęs emigrantu tampi vertingesnis.

Emigrantas svetur ir svetimas gimtinėje

Pasak filosofo a. a. Leonido Donskio, emigracijos paradoksas yra tas, kad neretai šių laikų emigrantams tenka sau atrasti ne visai malonų dalyką – o būtent faktą, kad emigracija kažką keičia tik tam tikrame egzistavimo sluoksnyje, bet anaiptol ne visame žmogaus gyvenime. Todėl emigraciją absoliučiu gėriu gali laikyti tik arba jos nepatyręs, arba tas, kurio gyvenimas tėvynėje mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo svetur.

Kai emigracija paremta vien įtikėjimu, jog gyvenimas yra ten, nes čia jo nėra, tikėtina, kad ir būnant „ten“ šis suvokimas išliks. Nėra gerų ir blogų šalių, yra tik palankios ir nepalankios aplinkos, kur jautiesi reikalingas arba ne, nelygu, kokia profesija, amžius ir suvokimo lygmuo.

Psichologinių problemų kyla ne tik tiems, kurie svečioje šalyje jaučiasi vieniši ir nesuprasti, bet ir sugrįžusiems. Jie iš naujo turi prisitaikyti, surasti savo vietą, atnaujinti nutrūkusius ryšius. Kita vertus, grįžus į Lietuvą jiems tampa ankšta, mokami pinigai už darbą per maži, niūrūs aplinkinių veidai slegia ir ateitis atrodo dar niūresnė. Jie lyg ir pradeda jaustis be vietos: svetimi ten, svetur, bet nebepritampa ir čia, gimtinėje.

Kultūrinis šokas

Pasak vieno svetur besimokančio studento, emigrantas reiškia ne fizinę buvimo vietą, o būseną. Kultūrinis šokas yra psichologinis pasimetimas, kurį daugelis patiria svetimoje šalyje. Jį formuoja nerimas, atsirandantis praradus įprastą socialinio bendravimo kalbą ir simbolius.

Įgūdžiai, kuriuos įgavome augdami savo aplinkoje, gali nebetikti naujoje: kada spausti ranką ir ką sakyti sutikus žmogų; kada ir kaip prisiliesti; kaip užsisakyti maistą ir kiek palikti arbatpinigių; kada priimti kvietimą, o kada jį atmesti. Atsiranda tūkstančiai kasdienių situacijų, kurias reikia perprasti, todėl naujoje kultūroje suaugęs žmogus pasijunta lyg vaikas: jis instinktyviai nebejaučia, kas yra gerai, kas yra blogai, kas priimtina, o kas – ne. Nė vienas nėra apsaugotas nuo kultūrinio šoko, tik jo trukmė ir intensyvumas priklauso nuo to, kaip labai nauja aplinka kultūriškai skiriasi nuo gimtinės ir net šeimos tradicijų.     

Kultūrinio šoko fazės:

  • Medaus mėnuo. Pirmomis savaitėmis nauja kultūra jaudina, kultūriniai skirtumai matomi romantinėje šviesoje. Daugelį žavi naujos šalies maistas, gyvenimo tempas, žmonės ir pastatai. Šis etapas baigiasi pradėjus dirbti, studijuoti ir tiesiog gyventi kasdienį gyvenimą
  • „Matavimosi“ fazė. Po kurio laiko senos ir naujos kultūros skirtumai itin išryškėja ir pradeda kelti nerimą. Pradinis susižavėjimas pereina į naują ir nemalonų frustracijos ir pykčio jausmą, susidūrus su daugybe svetimų, neįprastų ir nesuprantamų taisyklių. Šioje fazėje bandoma perprasti naują kultūrą. Deja, dažnai situaciją sunkina kalbos barjeras. Nesėkmės veda nusivylimo link, kyla vis daugiau ir daugiau sunkumų. Depresija čia nėra retas reiškinys
  • Prisitaikymo fazė. Praėjus pusmečiui ar metams, žmogus paprastai įpranta prie naujos kultūros, žino, ko tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje ir naujoji šalis jau nebėra tokia svetima. Rūpestis kasdieniu gyvenimu viską sustato į vietas. Naujoji aplinka įgauna prasmę ir dalykai, kurie atrodė keisti, tampa suprantamais. Kiek laiko užtrunka šią fazę pasiekti ir ar iš viso pavyks priklauso nuo emigranto konstruktyvios reakcijos į naują kultūrą, lankstumo ir noro adaptuotis

Psichologė RasaDalintisFacebookTwitter