Visos poros skirtingos, visos situacijos skirtingos, ir taip, svarbiausia yra kalbėtis. Tačiau kuo ilgiau dirbu su poromis, tuo labiau pastebiu, kad porų pokalbiai vyksta trijuose aukštuose.

Pirmame aukšte partneriai kalbasi apie kasdienius dalykus, kurie sieja du žmones nepriklausomai nuo to, kaip gerai jie sutaria. Tai yra, kas nuveš vaikus, kas juos paims, ką reikia nupirkti, ką sutaisyti ir panašiai. Jeigu pokalbiai vyksta tik šiame aukšte, įsisuka rutina ir į santykius atslenka nuobodybė.

Trečiame aukšte vyksta karšti pokalbiai, virstantys konfliktais. Juos net vadinti pokalbiais nėra teisinga, nes dažniausiai vietoje dialogo vyksta du monologai, kurių turinys – vienas kito įžeidinėjimai, menkinimai, nuoskaudų ir pykčio išpylimai, o rezultatas – ne problemos išsprendimas, o atsiribojimas, ašaros, nekalbadieniai, išėjimas iš namų (ne visam laikui, o toks „išeinu-pareinu“) ir dar daugiau negatyvių emocijų, kurios bus išlietos kito „pokalbio“ metu.

O štai antrame aukšte vyksta, ar turėtų vykti, tie pokalbiai, kurių trūkumas ar visiškas jų nebuvimas porą ir atveda į konsultaciją. Tai yra aukštas, kuriame be baimės būti atstumtam ar neišgirstam turėtų būti kalbama apie tai, kas vienam ir kitam patinka, ko trūksta, apie jausmus, svajones, troškimus, net pačius intymiausius. Kur gera pakalbėti, gera ir patylėti. Šiame aukšte pora turėtų stengtis praleisti kuo daugiau laiko.

Žinoma, į jį nepateksi nepabuvus pirmajame, tačiau jeigu ilgiau užsibūsite antrame aukšte, mažiau priežasčių liks lėkti į trečiąjį. Bėda santykius ištinka tada, kai pora pritrūksta jėgų ar nemato reikalo užlipti į antrą aukštą ir apsiriboja vien pirmuoju. Ir tada, kai net neužsukę į antrąjį iškart lekia į trečią aukštą.