Kas pasakė, kad meilė priklauso jauniems? Nieko panašaus! Amžius meilei nesvarbus, tik metams bėgant meilė šiek tiek keičiasi. Vyresniame amžiuje ji brandesnė, gilesnė ir greičiau šildo nei šviečia. Joje mažiau specialiųjų efektų ir daugiau jausmų.
Kas ta vėlyva meilė?
Kai kurie vos 50 metų perkopę manosi esantys per seni meilei. Bet leiskite paprieštarauti. 60-65 metų amžius priklauso gyvenimo etapui, vadinamam „branda“, o ne „senatvė“! Pasakysiu banaliai, viskas priklauso nuo požiūrio: vienas trisdešimties gali jaustis vyresniu nei kitas šešiasdešimties.
Gyvenime viskas vyksta savu laiku. Jeigu meilė aplankė vyresniame amžiuje, teks nulenkti prieš ją galvą, nes meilei metai nesvarbūs, svarbiau išraiška.
Jauni žmonės gyvenimą priima ryškiau ir paprasčiau. Vyresniems be meilės kaip jausmo dar reikia santykių patikimumo garantijos. Jiems reikia žinoti, kad partneris vertas pasitikėjimo. Jie giliau jaučia vienas kitą ir antrosios pusės troškimus supranta aiškiau nei jauni. Taip yra dėl sukauptos gyvenimiškos patirties ir išminties. Puikiai suvokdami, kad dviejų žmonių santykiai reikalauja tam tikros atsakomybės, jie be išlygų gerbia partnerį ir ieško kompromisų, o ne lengvai numoja ranka, supraskite „nepavyko“, ir eina ieškoti toliau..
Gal būtent tas stiprus atsakomybės jausmas ir yra pagrindinė priežastis, kodėl į antrą gyvenimo pusę įkopę žmonės retai ryžtasi ieškoti sau poros. Mylėti jiems – tai ne tik džiaugsmą dovanoti, bet ir padėti sunkiomis akimirkomis, nesitraukti nuo mylimo žmogaus jam susirgus ir būti šalia paskutinėmis gyvenimo minutėmis. Jaunystėje retas apie tai susimąsto.
Vaikai paliko namus. Kas toliau?
Kai vaikai užauga ir pradeda savarankišką gyvenimą, sutuoktiniams ateina laikas iš naujo mokytis gyventi dviese, ieškoti, kuo užpildyti atsiradusią tuštumą. Jeigu pora turi bendrų pomėgių, šis gyvenimo pertvarkos etapas praeina be didesnių „netekčių“. Atvirkščiai, kartais santykiai net sustiprėja, suvokus, kad sutuoktinis liko tuo vieninteliu žmogumi, su kuriuo kasdien daliniesi rūpesčiais ir džiaugsmais, klausi patarimo ir tariesi pats. Galima sakyti, kad abu patiria naują „vėlyvą“ meilę vienas kitam.
Bet atsitinka ir taip: abu suvokia, kad judviejų niekas nesieja, kad kartu gyveno tik „dėl vaikų“. Atgimsta prisiminimai apie praeityje likusius įsimylėjimus ir santykius, kurie nebuvo realizuoti dėl įsipareigojimo šeimai jausmo. Ir – eureka! Užduotis įvykdyta, galiu būti laisvas! Ir ateina „vėlyva“ meilė…
Paliktų partnerių problema – kita vėlyvos meilės pusė. Vyresniame amžiuje paliktas žmogus, tikėjęs gyventi santuokoje „iki mirtis mus išskirs“, išgyvena tokį milžinišką stresą, kad apie santykių kūrimą su kitu partneriu negali būti net kalbos.
Daugeliu atvejų ne ką lengviau ir išeiti ketinančiai pusei. Klausimas, su kuo būti – su nauja meile ar su sutuoktiniu? Ir čia stipriai išryškėja nelankstumas, įpročių laikymasis, nenoras netekti patogaus gyvenimo. Kur dar aplinkinių smerktinas vertinimas „žilė galvoj, velnias uodegoj“ ir vaikų, nors ir suaugusių, priekaištai. Visos šios priežastys lemia, kad žmogus grįžta į šeimą, stipriai išgyvendamas ir dėl nelaimingos meilės, ir dėl suvokimo, kad iki gyvenimo pabaigos bus priverstas likti su nemylimu žmogumi. Ir vėlyva meilė visam laikui lieka tik ryškiausiu brandaus amžiaus prisiminimu.
Kelias laisvas
Kitaip vystosi santykiai žmonių, kurie seniai išsiskyrę ar netekę savo sutuoktinio. Atrodo, niekas jiems netrukdo dairytis kito gyvenimo draugo. Bet ar lengva tai padaryti? Dalis pagyvenusių žmonių atsisako pačios meilės idėjos dėl dviejų priežasčių: „Kam man senatvėj dar problemų“ ir „Tokio žmogaus, kaip jis (ji) daugiau nesutiksiu!“. Na, o tie, kurie ne taip stipriai traumuoti ankstesnės santuokos ar neidealizuoja buvusio partnerio, paprastai būna pasiruošę naujiems santykiams.
Tiesą sakant tuos santykius net ne visada galima pavadinti meile. Kartais teisingiau sakyti „patogi dviejų žmonių sąjunga“. Kai kas tiesiog negali pakelti vienatvės ir jam būtinai reikia šalia žmogaus, su kuriuo galima pasikalbėti, pasijausti reikalingu. O kai kuriems gyvenime svarbiausia malonumas ir patogumas (tokie žmonės vadinami hedonistais), todėl būtina, kad kas nors nuolat jais rūpintųsi, tenkintų visus poreikius.
Neretai galima pastebėti tokias vyresniame amžiuje susikūrusias poras: vyras-hedonistas ir vienatvės nepakelianti moteris. Ir ką gi, tokie santykiai turi teisę gyvuoti, tik štai su meile jie neturi nieko bendro.
Vėlyvos meilės pliusai ir minusai
Pliusas. Per gyvenimą gauta išmintis saugo nuo nusivylimų. Nepaisant to, kad visi trūkumai plika akimi matomi, žmogus sugeba priimti mylimąjį su visomis problemomis, nes gyvenimo įvairovė išmokė kantrybės ir atlaidumo.
Minusas. Vyresniame amžiuje mažėja potencialių partnerių pasirinkimas. Bendraamžiai arba susituokę, arba tai jų apskritai nedomina. Tačiau išeitis visada yra. Išplėskite pažįstamų ratą. Tinka visi metodai: pažinčių portalai, aktyvus visuomeninis gyvenimas.
Pliusas. Pasimokius iš visų savo klaidų, gyvenimą galima pradėti iš naujo. Jeigu rūpinatės savo sveikata, aktyvus periodas tęsis dar labai ilgai, o tai reiškia, kad kartu su nauju gyvenimo draugu atrasite tai, apie ką anksčiau net nepagalvojote. Naujos pažintys, malonus bendravimas, pasimatymai – negalima to atimti iš savęs nurašius viską metams.
Minusas. Sunku susitaikyti su tuo, kad jau niekada nebus tokios aistros, kaip jaunystėje. Tai gali stabdyti nuo neapgalvotų poelgių, spontaniškumo, tai yra to, kas jaunystėje santykiams teikia adrenalino. Kita vertus, gal tai ir nėra minusas. Be jaunystei būdingų rožinių akinių aštresnis žvilgsnis situaciją įvertins daug objektyviau, o tai reiškia, kad bus mažiau skausmo ir daugiau patikimumo.
Pabaigai
Ilgai poroje gyvenantys partneriai kartais net nesivargina pasigilinti į partnerio troškimus, pastabas, nes vienas kitą gerai „perkandę“ manosi žinantys, ko sutuoktinis nori ar nenori, kuo patenkintas ir kuo ne, kaip ilgai truks nekalbadienis ir kuris vienoje ar kitoje situacijoje nusileis. Bet net ir labai gerai vienas kitą pažįstant spėjimai gali būti klaidingi. Be to, nereikia pamiršti, kad ir partneris turi savo patirties bagažą ir gyvenimo filosofiją ir kas pasakys, kurio patyrimo svoris toje situacijoje svaresnis.
Vyresniame amžiuje žmonės tampa jautresni aplinkai, labiau išryškėja charakterio savybės. Nepaisant amžiaus būtina paisyti vienas kito interesų. Kiekvienas turi teisę į asmeninę erdvę nepaisant to, kokiame amžiuje santykiai vystosi ar užgimsta.
Psichologė Rasa