Dauguma žmonių nors kartą gyvenime patiria jausmą, kad situacija, aplinka ar įvykiai, vykstantys dabar, jiems jau matyti. Galvoje šmėsteli neryškūs, nesugaunami ir labai trumpi vaizdiniai, kurie niekaip nesisieja su kuriuo nors gyvenimo įvykiu. Jausmas ypatingas, keistas, net bauginantis. Kas tai – jau matytas sapnas ar mūsų atminties žaidimai?
„Deja vu“ kilęs iš prancūzų kalbos ir pažodžiui išvertus reiškia „jau matyta“. Pirmą kartą šį pavadinimą XIX a. pasiūlė prancūzų psichologas ir tyrėjas Emile Boirac, aprašęs fenomeną knygoje „Ateities psichologija“. Nuo to laiko praėjo daugiau nei šimtas metų, bet mokslininkai ir šiandien neturi vienintelio šio reiškinio paaiškinimo.
Žinoma tiek, kad tokią būseną bent kartą patiria apie 97 procentus žmonių ir ji dažniau aplanko jauname amžiuje. Kai kurie mokslininkai linkę manyti, kad „Déjà vu“ dažniau aplanko nuo epilepsijos priepuolių kenčiančius nei sveikus žmones.
Keisčiausi tai, kad dažniausiai „jau matyta“ pasireiškia visiškai banaliose, niekuo neišsiskiriančiose gyvenimiškose situacijose: pravažiavo žalias automobilis, gatvėje pralenkė žmogus su skrybėle, ausį pasiekė tolumoje skambanti muzika, iš kaimyno balkono iššoko baltas katinas… Atrodo, nieko ypatingo. Ir staiga… Stop! Juk visa tai jau kažkur buvo!
„Déjà vu“ domino ir garsius žmones
Šis fenomenas kaitino ir garsių asmenybių protus. Pavyzdžiui, psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas, deja vu vadinęs antgamtišku ir nuostabiu reiškiniu, spėjo, kad „jau matyto” jausmas žmogui kyla staiga atgijus pasąmoninėms fantazijoms ir troškimams. Jis teigė, kad tai sapnuose simboliais užkoduota informacija, kurią atkodavus galima daug sužinoti apie žmogų.
Garsųjį šveicarų psichologą Karlą Gustavą Jungą taip pat domino deja vu tema. Jis manė, kad šį reiškinį gali išprovokuoti sapno fragmentai. Be to, sapnas gali atspindėti žmogaus praeito gyvenimo įvykius. Jį patį pirmąkart deja vu aplankė būnant 12 metų. Būsimasis analitinės psichologijos ir psichoterapijos kūrėjas lankydamasis svečiuose pamatė senovinę statulėlę, vaizduojančią seną, XVIII amžiuje gyvenusį gydytoją, avintį apavą su sagtimis. Būtent sagtys prikaustė Jungo dėmesį. Staiga jį aplankė jausmas, kad tų batų pora priklausė jam! Jis kažkodėl prisiminė tą apavą ant savo kojų, bet negalėjo paaiškinti, iš kur atėjo tas beprotiškas įsitikinimas.
Ryškus deja vu jausmas kartą aplankė ir rusų rašytoją Levą Tolstojų. Nors jis nebandė aiškinti fenomeno, bet vaizdžiai aprašė įvykį, kurį kartą patyrė medžioklėje. Grafo žirgas užkliuvo už kelmo ir jojikas nukrito, skausmingai trinktelėjęs galva į žemę. Tą akimirką prieš Tolstojų iškilo keistas paveikslas – staiga jis labai aiškiai prisiminė, kad jau krito nuo arklio prieš 200 metų, be to, būdamas visai kitu žmogumi.
Nuo reinkarnacijos iki sapnų
Ir kokių tik hipotezių, aiškinančių deja vu, nebuvo iškelta per šimtą ir daugiau metų! Vienos jų šį fenomeną siejo su reinkarnacija – siela nemiršta kartu su kūnu, o tęsia savo žemišką egzistavimą naujame kūne. Ar yra čia tiesos, nesiimsiu spręsti. Tačiau teisingumo vardan reikia paminėti, kad ši hipotezė turi nemažai šalininkų.
Pavyzdžiui, pop karalienė Madona tvirtino, kad lankydamasi Pekine imperatoriškame dvare suprato prieš keletą amžių gyvenusi jame. Aktorius Keanu Rieves prisimena supratęs, kad kažkada buvo… šokėja Bankoko šventykloje. Ir net toks garsus išminčius kaip Pitagoras tikėjo sielos persikūnijimu. Jis buvo tikras, kad praeitame gyvenime buvo gaidžiu!
XIX amžiaus pabaigoje buvo iškelta dar viena hipotezė, kad deja vu gali sukelti pernelyg didelis nuovargis: kai smegenys perkrautos, jų veikloje prasideda kova tarp suvokimo ir priėmimo procesų. Ir atvirkščiai, „jau matyta“ būsena dažnai aplanko tą, kuris gerai pailsėjęs ir pilnas energijos. Tokio žmogaus budrios smegenys bet kokią sunkią informaciją priima taip greitai ir lengvai, kad bet kuris naujas reiškinys gali atrodyti gerai pažįstamu.
Atsirado dar viena idėja, deja vu – ne kas kitas, kaip lengvas ir trumpą akimirką trunkantis epilepsijos priepuolis. Mat epileptikai, tyrimų duomenimis, panašią būseną dažnai patiria prieš pat priepuolį.
Vis dar aktuali yra sapnų versija. Manoma, kad deja vu situacijos mums matytos dėl to, kad kažkada sapnuodami gavome ir apdirbome panašią informaciją. Be to, mes galime atpažinti ne tik tai, ką sapnavome. Tikėtina, kad prisimename ir tai, ką jau matėme realiame gyvenime, kine ar savo vaizduotėje. Ką ir bepridursi, pasąmonės klodai gilūs…
Bilietas į praeitį
Daugelis šiuolaikinių mokslininkų aiškindami deja vu būseną linksta prie olandų Herman Sno ir Don Linszen pasiūlytos teorijos. Jie tvirtina, kad suvokimo ir prisiminimų principas veikia panašiai kaip hologramos. Atminties pėdsakai žmogaus smegenyse saugomi tam tikrų hologramų pavidalu. Kiekvienas hologramos fragmentas turi visą informaciją, kuri būtina norint atstatyti visą vaizdą.
„Jau matyta“ būsena aplanko tuo momentu, kai keletas tuo metu vykstančio įvykio elementų sutampa su kažkuriais praeities prisiminimų fragmentais. Susimaišę tarpusavyje jie ir sukelia deja vu efektą.
Bet tai viso labo dar viena hipotezė, o kaip viskas vyksta iš tikrųjų mokslas vienareikšmio atsakymo vis dar nepateikia. Nieko nuostabaus, juk sudėtinga objektyviai ištirti reiškinį, taip stipriai susijusį su subjektyviais konkretaus žmogaus pojūčiais, išgyvenimais ir jausmais, kurių taip paprastai pamatuoti ar dirbtinai sukelti praktiškai neįmanoma.
Ką gi, kol mokslininkai nenuleidžia rankų ieškodami atsakymo, mums belieka laukti ir tikėtis, kad tiesa bus atskleista ir pasirodys tokia pat intriguojanti, kaip ir pats deja vu…
Psichologė Rasa