psichologerasa

Ir pats tvirčiausias šeimyninis laivas po išdavystės pamažu smenga į dugną, nes į poros gyvenimą atslenka nepasitikėjimas, abejonės, įtarumas. Išdavystė priverčia sutuoktinius persvarstyti daugelį klausimų ir daugiausia jų kyla išduotai pusei: kodėl jis ar ji taip pasielgė, kas dėl to kaltas, ar verta atleisti?

Kodėl taip nutinka?
Santuokoje egzistuoja trys didieji kriziniai periodai. Pirmasis ištinka trečiaisiais bendro gyvenimo metais. Pačius stipriausius jausmus antrai pusei išgyvename pirmaisiais ir antraisiais metais, o trečiaisiais jie pamažu pradeda rimti. Bet tiesa ta, kad tik nuo jūsų priklauso, ar santykiai taps blankūs, ar įgaus naują formą. Laikas nuo laiko pakurstyti ugnį reikia stengtis abiem, kad nei vienam neimtų kirbėti abejonės, ar apskritai meilė buvo ir nekiltų mintis jos ieškoti kitur.

Antrasis krizinis periodas porą ištinka apie septintuosius santuokos metus. Daugeliui prireikia didelių pastangų šiam laipteliui peržengti. Vienas kitą jau taip gerai perkandote, kad kyla grėsmė, jog kai kuriais momentais tie „kąsniai“ pradės strigti. Be to, kai viskas gerai žinoma darosi nebeįdomu. Kai kurios poros juokauja, kad maloni išeitis iš nemalonios situacijos – antro vaikučio gimimas. Tuomet nei vienam, nei kitam nebus laiko žvalgytis kitur, o kai vaikai paaugs, amžius bus ne toks, kad norėtųsi kvailysčių. 

Gal ir taip, bet pamenate posakį „Žilė galvon – velnias uodegon”? Paskutinė ir pavojingiausia yra viduramžio krizė, kuri ištinka maždaug po dvidešimties bendro gyvenimo metų. Vaikai jau užaugę, raukšlių veide padaugėjo, laiko seniems troškimams įgyvendinti nebeliko… Ką daryti? Gyventi sau! Yra tik du laikotarpiai, kai pora gali gyventi vien savo malonumui – laikas iki vaiko gimimo ir laikas jiems užaugus (iki gimstant anūkams). Galima keliauti, lankyti šokio pamokas ar užsiimti kita abiem malonia veikla.

Išdavystė ar neištikimybė?
Ne visada partnerio išdavystė reiškia, kad meilė baigėsi, nors aplanko tokios pačios emocijos – nepasitikėjimas savimi, neapykanta, nuoskaudos, abejonės. Vieniems išdavystė yra net ir pokalbis su priešingos lyties kolega kavinėje, kitiems – intymios fantazijos apie kitą žmogų.

Išdavystė ir neištikimybė nėra tas pats. Išdavystė yra atsitiktiniai santykiai, nesitęsiantys mėnesiais ar metais. Kitu atveju tai ne išdavystė, o patogus gyvenimo būdas arba sąmoningas pasirinkimas. Pirmuoju atveju žmogus išduoda ne tik savo partnerį, bet ir save, savo įsitikinimus, vertybes, o po to stipriai išgyvena ir gailisi pasidavęs silpnumo akimirkai.

Neištikimybė – tai nesugebėjimas sau uždrausti. Tai kaip diagnozė, kurią reikia arba priimti ir ieškoti partneryje pliusų, kurie nusvers šį riebų minusą, arba visai nekurti santykių su tokiu žmogumi. Neištikimas partneris – tai silpnavalis, troškimų valdomas žmogus.

Atleisti ar neatleisti…
Dažnai išduota antroji pusė susikoncentruoja ne į patį faktą, o į aukos vaidmenį: „Kaip jis/ji išdrįso? Aš niekada neatleisiu!“. Nereikia skubėti kerštauti partneriui ar kaltinti tą, su kuriuo išdavė. Tokio poelgio priežasčių gali būti įvairių ir svarbu jas surasti. Poros santykiai – dviejų žmonių kūrinys. Gal partneriui trūko jūsų dėmesio, nejautė švelnumo, nerado palaikymo? O gal santykius pasiglemžė rutina ir nuobodulys?

Iš tiesų atleisti galima viską, išdavystę – taip pat. Viskas priklauso nuo gyvenimo vertybių. Pirmasis žingsnis – įvertinti, kokią vietą ištikimybė užima jūsų asmeninių vertybių skalėje. Jeigu tai nėra sąrašo viršuje, tikėtina, kad išgyvensite ją neišardydami santykių. Jeigu ištikimybė yra santykių pagrindas, teks kurti kitokį elgesio modelį ir ieškoti kompromisų, kitaip santuoka subyrės.

Antras žingsnis – paklydėlio elgesys, ar jis/ji nuoširdžiai gailisi to, ką padarė. Vien žodžių neužtenka, privalo elgesiu tai įrodyti. Pirmiausia – nutraukti anuos santykius. Išduotoji pusė turi teisę į pyktį, susierzinimą ir neapykantą, tai normali reakcija į tokią situaciją ir partneris besąlygiškai privalo ją priimti. Ir nors santykiai pradžioje bus labai įtempti, žingsnis po žingsnio išdavusioji pusė privalo stengtis pamažu priartėti ir užsitarnauti pasitikėjimą.

Susigrąžinti jį ar ją labai sunku ir prireiks nemažai laiko, bet jeigu jau nusprendėte atleisti, pasistenkite, kad pokalbių ar barnių metu nepradėtumėte vėl ir vėl priekaištauti dėl to, kas kažkada įvyko, nes nieko kito, išskyrus naujus skandalus, nelaimėsite. Poroje atleisti reiškia viską išsiaiškinti ir daugiau prie tos temos negrįžti.

Jeigu jau taip nutiko…

– Priimkite sprendimą: skirtis ar išsaugoti santuoką. Kai partneris prisipažįsta išdavęs arba tai paaiškėja atsitiktinai, pirmasis klausimas – ar yra prasmė toliau kartu gyventi. Svarbu ramiai vienumoje pagalvoti apie kartu praleistą laiką ir šeimos perspektyvas. Teigiamas sprendimas reiškia atleidimą, o tai reiškia, kad privalėsite nesigręžioti į praeitį ir koncentruotis į bendrą ateitį.

– Be riksmų ir vienas kito užgauliojimų pasikalbėkite apie abipusio nepasitenkinimo priežastis ir kas pastūmėjo į išdavystę: jūsų priekabės, rutina seksualiniame gyvenime, įtampa darbe. Viskas ištaisoma, jeigu abu planuojate ir toliau likti kartu.

– Rutina ir nuobodulys santykiuose – dažniausia skyrybų priežastis. Pasitelkite kūrybiškumą. Pabandykite iš naujo užkariauti vienas kitą. Kvieskite į pasimatymus, koncertus. Tai darykite ne dėl savęs ar partnerio, o dėl savo šeimos, tada atsiras galimybė ją išsaugoti.

– Neverta stengtis saugoti santykių, jeigu partneris atvirai sako, kad jūsų nebemyli ir nenori gyventi kartu. Kad ir kaip sunku ir skaudu, paleiskite jį ar ją.

– Nediskutuokite apie išdavystės detales su vaikais. Jie bus priversti palaikyti tėčio arba mamos pusę. Tai sunkus pasirinkimas net suaugusiems. Pasistenkite apsaugoti juos nuo santykių aiškinimosi.

       Psichologė RasaDalintisFacebookTwitter