Santuokos sėkmė slypi kompromisuose, lankstume ir gebėjime prisitaikyti. Bendras gyvenimas paprastai priverčia sutuoktinius sumažinti lūkesčius vienas kito atžvilgiu. Kai savo svajones ir fantazijas jie pritaiko priea gyventi su ta situacija nors kartais gali jausti nusivylimą. Tačiau kai kada lūkesčiai yra ne sumažinami, o priešingai – išplėtojami, ir troškimas ir norai pakeičiami į reikalavimą. Žodis „norėčiau“ virsta „privalėtų“: „Jis (ji) privalėtų žinoti, ko aš noriu“. Tai, kas anksčiau buvo noras, tampa absoliučia taisykle. Kai žmonių norai neišpildomi, jie nuliūsta, kai sulaužomos jų taisyklės, jie supyksta.
Tuokdamiesi du žmonės įsipareigoja principams, kuriuos ne visada iki galo įsisąmonina. Tie principai susiję su sąžiningumu, rūpinimusi, dėmesiu, atsakomybe, pagarba ir panašiais dalykais. Taigi atskiras, konkretus veiksmas simbolizuoja platesnį abstraktų principą. Poreikis, kad kitas laikytųsi taisyklės netampa toks akivaizdus, kol nepažeidžiamas svarbus principas.
Taisyklės kiekvieno galvoje susiformuoja ne po vieno kokio įvykio, bet po keletą kartų pasikartojančių partnerio veiksmų. Panašių taisyklių problema ta, kad jos neleidžia atsižvelgti į kito žmogaus poreikius ir troškimus. Sulaužytos taisyklės sukeltas pyktis trukdo įvertinti kiekvieną situaciją atskirai ir apibendrinta negatyvi išvada padaroma iškart. Pavyzdžiui, keletą kartų nusivylęs žmonos nesugebėjimu laiku susiruošti išeiti vakarienės, į spektaklį ar dar kur nors, vyras susikuria su jos vėlavimu susijusią taisyklę. Ir vos tik ji pavėluoja, jis pritaiko savo taisyklę (neįvertindamas objektyvių priežasčių) ir jaučiasi turintis teisę pykti ir vienaip ar kitaip nubausti žmoną už jos „nusižengimą“.
Jeigu taisyklės būtų išreiškiamos atvirai (o tai daroma retai), kitam partneriui jos atrodytų neracionalios ir nelogiškos. Probleminėje santuokoje pyktis dažniau kyla ne dėl partnerio veiksmų, o būtent dėl taisyklių nesilaikymo.
Taisyklės susiformuoja iš tam tikros „formulės“, kuri veikia kaip kodinė sistema, pagal kurią vertiname, kas yra teisinga ir kas yra neteisinga. Kai vienas neįvykdo to, kas atitinka kito susikurtą formulę, pastarasis pasijunta įskaudintas. Pavyzdžiui, vienas gali jaustis nusivylęs, kad kitas neatsako į jo prašymą. Pasąmoningai jis pritaiko formulę: „Jeigu jis (ji) būtų dėmesingas(-a), padarytų tai, ko aš noriu. Jeigu taip nesielgia, reiškia jam (jai) nerūpiu.“ Vėliau iš to gimsta taisyklė: „Mano vyras (žmona) privalo visada reaguoti į mano norus“.
Taisyklės įpareigoja partnerį panašiai kaip mokesčiai. Kai ši prievolė neįvykdoma, į partnerį žvelgiama kaip į nusikaltėlį, todėl bausmė yra neišvengiama, dažniausiai barnio forma. Tokios santuokinės taisyklės dažniausiai yra nepajudinami įpareigojimai, apie kurių egzistavimą kita pusė nežino ir, suprantama, nedavė savo sutikimo.
Taisyklės lengvai virsta teisėmis, o vėliau – reikalavimais. Vienas partneris gali reikalauti (dažniausiai tyliai), kad kitas būtų rūpestingas, dėmesingas ir paslaugus net nesuvokdamas, kad kiekvienas asmuo skirtingai suvokia pačią rūpestingumo, dėmesingumo ir paslaugumo reikšmę. Taisyklę sukūrusioji pusė mano, kad jos ar jo rūpestingumą apibrėžianti formulė yra universali. Tačiau taisyklė, kuri yra visiškai suprantama ir aiški jos kūrėjui, kitam partneriui dažnai atrodo neracionali. Pavyzdžiui, žmona priekaištauja vyrui, kad jis „turi susiprasti“ neprašytas padėti jai namų ruošoje ir sulaukia jo atsako „aš negaliu skaityti tavo minčių. Jeigu ko nors nori, paprasčiausiai pasakyk“. Į tai ji atsako: „Tai taip akivaizdu. Kodėl aš visada turiu tau pasakyti? Ar negali ką nors padaryti tiesiog dėl to, kad taip reikia?“ Konfliktas čia pat.
Esminis santuokos „teisinga ir neteisinga“ bruožas yra troškimas, kad kitas niekada nesulaužytų taisyklės, nes ji yra šventa ją sukūrusiam ir kai ji sulaužoma, jis pasijunta labiau pažeidžiamas, nes pagal tai projektuoja ateities įvykius. Tarkime, vaikinas, kuriam nepatinka jo sužadėtinės vėlavimas, gali galvoti: „Jeigu ji dabar negali laikytis paprastos taisyklės, ateityje gali nepaisyti ir ignoruoti viską, kas man svarbu“. Esmė ne tiek pats veiksmas, kiek nesilaikymas taisyklės, nes pažeidžiamas jos kūrėjas.
Problemų randasi ne tik dėl taisyklių, bet ir tada, kai pora galvoja, kad problemų santuokoje išvis negali kilti: „Jeigu jis (ji) tikrai mane mylėtų, tarp mūsų nekiltų ginčų“. Kai problemų kyla, o to išvengti nepavyksta nė vienai porai, pažeidžiama taisyklė „mylinti pora neturi ginčytis“. Partneriai supyksta vien dėl konflikto atsiradimo. Jie sukuria formulę: nesutarimas = priėmimo, pagarbos ir meilės trūkumas. Kadangi pykčio ir kaltinimų kombinacija atitraukia porą nuo problemos sprendimo, ima formuotis neigiamas rezultatas – didėjantis priešiškumas, įsukantis partnerius į ydingą ratą.
Probleminėje santuokoje kiekvienas įsitikinęs, kad labiau stengiasi dėl santykių, daugiau aukojasi dėl partnerio nei kitas dėl jo. Svarbiausias santuokos susitarimas – „Aš rūpinsiuosi savo vyru (žmona) ir mainais ji (jis) rūpinsis mano pagrindiniais poreikiais“. Tačiau partneriai gali turėti skirtingus šių dviejų susitarimo komponentų įsivaizdavimus. Be to, jiems gali trūkti dviejų svarbių ingredientų, kurie galėtų padaryti jų partnerystę veiksmingą – lankstumo ir pakantumo kito požiūriui. Šių ingredientų santykiuose trūkumas ir paverčia lūkesčius taisyklėmis.
Psichologė Rasa