Vienas nuolat kalba apie tai, kaip visą gyvenimą svajojo gyventi Karibuose, kitas trokšta keliauti, o trečias – mokėti keletą užsienio kalbų. Kažkas seniai nori keisti savo veiklos kryptį… BET… įgyvendinti savo svajones daugumai kas nors trukdo.
Vieniems stabdžiu tampa darbas, kitiems – vaikai. Kažkam kliudo draugai ir artimieji, o kažkam – finansai. Visi laukia tinkamo momento. Kaip manote, kaip dažnai tas tinkamas momentas gyvenime pasitaiko? Kartą? Du? Dešimt? Neatspėjote! Jis pasitaiko kur kas dažniau. O jeigu tiksliau – kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną turime galimybių priartėti prie to, ko giliai širdyje trokštame.
Esmė ta, kad tiesiog nesame pratę į dieną žvelgti kaip į naują galimybę: galimybę pakeisti savo vidinę būseną, tapti geresniu, labiau pasitikėti savimi ir kitais, nustoti ieškoti priežasčių, kodėl negaliu daryti to ar ano, ir imti ieškoti priežasčių, kodėl galiu tai padaryti. Kitaip tariant, mes retai kada iš tiesų vertiname savo laiką. O juk gerai pagalvojus, ar galime tą pačią dieną nugyventi dukart? Aišku, kad ne. Tai kodėl tada laukiame tų tinkamų momentų, o ne imame juos kurti patys nors dabartinė situacija ir netenkina? Ogi todėl, kad bijome permainų, nes a) jos reiškia, kad turėsime kažką daryti, b) neaišku, ar ta kita situacija bus geresnė už dabartinę ir a+b sukelia daug minčių, kuriomis bandome racionalizuoti savo neryžtingumą.
Taigi kodėl bijome permainų?
Pirmoji priežastis. Susitelkiame į tai, ko norime išvengti (į įvairius „kas gali pavykti ne taip“ variantus), o ne į tai, kur norime būti. Nesakau, kad tokios mintys neturi pagrindo, tačiau susitelkimas vien tik į jas gimdo baimę, o ji blokuoja adekvataus mąstymo procesą. Ir vietoje atsakymo paieškos į klausimą: „O kaip galiu pasiekti savo tikslų? Ką dėl to galiu padaryti jau šiandien?“ žmones ištinka stuporas (lot. stupor – sustingęs, nejautrus) ir jie greitai praranda motyvaciją. Taigi galima sakyti, kad susitelkimas lemia rezultatą.
Galite atlikti greitą eksperimentą, kad patys tą geriau pajustumėte. Tiesiog dabar apsidairykite aplink ir prisiminkite visus rudos spalvos daiktus. O dabar nesidairydami pasakykite, kas aplink jus buvo mėlynos spalvos. Kiek daiktų prisiminėte? 1, 3, 5, nė vieno? O juk aplinkui pilna įvairių daiktų visokių spalvų ir formų. Tokie mes ir gyvenime: į ką susitelkiame savo viduje, tą ir matome išorėje, praleisdami kitus momentus.
Antroji priežastis. Už „blokuojančių“ minčių grandinėlės paprastai slypi ribojantys įsitikinimai apie save, pasaulį, aplinkinius, savo galimybes ir pan. Labai svarbu suprasti, kad tai tik mūsų galvoje susiformavusios koncepcijos, istorija, kurią mes patys sau parašėme, o paskui dar ir patikėjome. O vėliau pagal tą „neginčijamą tiesą“ pradėjome vertinti situaciją ir priimti sprendimus. Taigi turime rezultatą – mus apninka baimė vien nuo minties ką nors keisti, net jeigu to norime visa širdimi.
Trečioji priežastis. Trūksta lankstumo mąstymo procesuose, emocijose ir veiksmuose. Dauguma žmonių negali pakęsti nežinomybės ir jaučiasi prastai situacijose, kai nėra konkrečių šimtaprocentinių atsakymų, nėra 100 procentų tikri dėl rezultatų, kai situacija yra nenuspėjama. Bet juk gerai pagalvojus, ar gyvenime egzistuoja 100 procentų nuspėjama, vietoje stovinti ir nepajudinama realybė? Aišku, kad ne. Pats gyvenimas „gimimas – augimas – mirtis“ yra pastoviai kintantis procesas, perėjimas iš vienos stadijos į kitą. Žodžiai ir patirtis – susiję dalykai. Negalėtume pasakyti „viršus“ nesuvokdami, kas yra „apačia“ arba „gera“ nesuprasdami „bloga“. Lygiai taip pat nežinotume, kas yra sėkmė, jeigu neturėtume nesėkmės patirties.
Gyvenime viskas susiję, susipynę ir kinta, o mes taip norime, kad viskas būtų idealu, nuspėjama ir pagal planą. Štai šitas noras ir kiša koją permainoms. O juk kur kas lengviau judėti per gyvenimą su lankstesniu požiūriu ir minimaliai griežtais lūkesčiais. Pabandykite.
Psichologė Rasa