Sako, kad nuomonę apie žmogų susidarome per 30 sekundžių. Trumpas laikas, tiesa? Yra dar drastiškesnių nuomonių, teigiančių, kad įspūdžiui apie naujai sutiktąjį susiformuoti užtenka vos 4 kontakto sekundžių ir tam naudojami keturi pojūčiai: 83 procentai regos, 11 procentų klausos, 3 procentai kvapo ir 3 procentai lietimo. Bet kuriuo atveju kūno kalba yra be galo svarbi ir jeigu ji netinkama, blogą įspūdį galite sudaryti dar prieš pradėdami kalbėti. Taigi, kokių pagrindinių klaidų privalote vengti:

1. Žodžiai sako viena, kūnas signalizuoja kita. Jeigu sakote: „Nagi, imkimės darbo visi kartu ir atlikime jį gerai“, o jūsų rankos sukryžiuotos ant krūtinės arba po nemalonaus pokalbio sėdite akivaizdžiai supykęs, bet pašnekovo paklaustas, ar kas nors ne taip, atsakote „Viskas gerai“ – tikėtina, kad įnešite painiavos. Pirmuoju atveju, rankų sukryžiavimas signalizuoja užsisklendimą ir nenorą prisileisti jokių nuomonių ir informacijos, kas prieštarauja žodžiams „visi kartu“. Antruoju atveju, pašnekovui liks neaišku, ar jūsų turi atsiprašyti, ar pasiūlyti pagalbą. Kai verbalinė (žodinė) ir neverbalinė (kūno) kalba nesutampa, žmonės labiau linkę pasitikėti neverbaline žinute nei žodžiais siunčiama. Jeigu norite, kad aplinkiniai tikėtų jūsų žodžiais, kalbėdami nekryžiuokite rankų ir paklausti įvardykite tikrąsias emocijas.

2. Kalbant smakras pakeltas į viršų. Nors ir didžiuojatės tuo, ką sakote, į viršų pakeltas smakras yra ženklas, kad jaučiatės pranašesnis už kitus. Kalbėdami stenkitės išlaikyti galvą lygioje padėtyje, net šiek tiek palenkti žemyn, tokiu būdu parodysite pagarbą tiems, su kuriais kalbate.

3. Sukimasis nuo pašnekovo. Jeigu norite žinoti, ar žmogaus demonstruojamas susidomėjimas yra nuoširdus ar melagingas, atkreipkite dėmesį į jo pečius ir kojas. Vienas pirmųjų ženklų, kad asmuo stengiasi kuo greičiau pasišalinti iš pokalbio – pėdos ir pečių sukimas nuo pašnekovo. Norėdami parodyti savo susidomėjimą pokalbiu ir nuoširdų įsitraukimą į jį, visu kūnu stenkitės likti atsisukę į priešais esantį asmenį.

4. Akių kontakto nebuvimas. Kai kalbėdami su žmogumi kreipiate akis į šalį, kitaip tariant, kai „žvilgsnis laksto“, signalizuojate visišką susidomėjimo nebuvimą. Akių kontakto trūkumas sumenkins net paties entuziastingiausio kalbėtojo kalbą. Susidomėjimui parodyti lavinkite „klausančių akių“ kontakto įgūdžius.

5. Nepaliaujamas judėjimas. Ar teko kada kalbėti su žmogumi, kuris negalėjo nustygti vietoje? Kojų „šokdinimas“ aukštyn žemyn, lingavimas pirmyn atgal, įvairūs rankų judesiai – visi šie veiksmai siunčia žinutę apie stresą besiribojantį su nerimu, ir abu tie dalykai vienodai blaško ir erzina. Kai turite ką pasakyti, atpalaiduokite kūną ir bandykite likti kuo įmanoma ramesni, kad jūsų žodžiai įgautų svorio, o kūnas nesiųstų nerimo ir streso ženklų.

6. Nesuteikimas erdvės. Tai ypač svarbu: suteikite žmonėms pakankamai vietos. Žmonės, kurie prilinksta tiesiai prie pašnekovo ir kalba tiesiog jam į veidą, atrodo lyg siektų pasinaudoti savo galia. Niekam nepatinka, kai kas nors įsiveržia į jų erdvę. Negalima atsitraukti ir per daug toli, kad nepasirodytumėte atsiribojęs ir nesuinteresuotas vykstančiu pokalbiu. Išskyrus atvejus, kai žmogus pats pakviečia prieiti arčiau, optimaliausias atstumas yra likti per rankos ilgį nuo pašnekovo, taip parodysite, kad esate įsitraukę į pokalbį, bet nesiekiate demonstruoti savo pranašumą.

7. Žiūrėjimas į laikrodį. Ar teko pasijusti suglumus, „pamesti” mintį, kai susitikime ar pokalbyje asmuo, su kuriuo siekėte kalbėti nuolat žiūrėjo į savo laikrodį? Mes visi žinome, ką tai reiškia: žmogui neįdomu, nuobodu ir visai tas pats, kas sakoma. Nustokite nuolat žvilgčioti į laikrodį – tas pats galioja ir telefonui – ir neleiskite savo kūnui signalizuoti nuobodulio.

Psichologė Rasa