Visi kartais supykstame: arba reikalai neina taip, kaip planavome, arba negavome to, ko norėjome, arba kiti žmonės elgėsi ne taip, kaip tikėjomės. Pyktis yra normali reakcija, suteikianti energijos imtis veiksmų ir galinti padėti apsisaugoti nuo pavojų. Tačiau jeigu supykstate greitai, dažnai, pykčio nekontroliuojate, skaudinate save ir aplinkinius, jis veikia jūsų nuotaiką, darbą, santykius ir psichinę gerovę, pyktis gali tapti problema.
Kai kuriems valdyti savo pyktį trukdo klaidingi įsitikinimai, kuriais žmogus pateisina tokią savo reakciją arba jam atrodo, kad pyktis – vienintelis įmanomas reagavimo būdas. Štai keletas nenaudingų įsitikinimų pavyzdžių.
„Aš negaliu kontroliuoti savo pykčio, nes šį bruožą paveldėjau“. Šis įsitikinimas perša mintį, kad pyktis yra kažkas, ko jūs negalite pakeisti, nes „toks gimėte“. Tai – pasiteisinimas, atleidžiantis nuo atsakomybės kontroliuoti savo reakcijas. Pykčio geno nėra. Mes galime paveldėti polinkį į stipresnį emocionalumą, baimę, liūdesį, taip pat ir pyktį. Tačiau tai, kaip reaguojame į šias emocijas yra išmokstama, vadinasi, galime išmokti ir sustabdyti savo pyktį bei jo skatinamą elgesį keisdami savo reakcijas į situacijas ir žmones.
„Jeigu neišleisiu savo pykčio, sprogsiu“. Populiaru manyti, kad kai kurias emocijas privalome išlieti, nes kitaip jos taps pavojingos. Tai yra tik dalis tiesos ir jeigu besąlygiškai laikysitės šio požiūrio, savitvardos praradimas ir pykčio proveržiai gali atrodyti labai sveika. Tačiau dauguma žmonių po pykčio išliejimo jaučiasi dar blogiau nei prieš tai. Šaukimas, mušimas, durų trankymas ar indų daužymas gali sustiprinti pyktį ir sukelti kitų problemų, pavyzdžiui, grėsmę santykiams. Pyktį išreikšti reikia atsakingai: nekaupti viduje ir neišleisti „vienu ypu“. Įsivaizduokite pyktį kaip katile verdantį vandenį. Jeigu dangtį laikysime aklinai uždarytą, susidarę ir neturėdami per kur išeiti garai galiausiai iššaus dangtį ir apiplikys viską aplinkui. Todėl saugiau katilą laikyti šiek tiek pravertą ir palikti vietos garams išeiti. Taip ir su pykčiu: naudingiau jo nekaupti savyje, apie tai, kas nepatinka ar skaudina kalbėtis, o tai reiškia, suteikti galimybę kalbėti ir kitam, bet ne išlieti visą įtūžį kartu su visomis anksčiau buvusiomis nuoskaudomis.
„Mano pyktis atbaido žmones nuo noro manipuliavimo manimi“. Dėl šio įsitikinimo pyktį matote kaip sergėtoją, o kitus žmones kaip pavojingus. Gali būti, kad toks įsitikinimas tam tikru gyvenimo momentu buvo teisingas, bet jeigu ir toliau taip galvojate, tai gali sudaryti problemų. Gera draugystė nekuriama ant baimės pamatų. Be to, kitas problemų dėl pykčio turintis žmogus jus matys kaip pavojingą ir priešišką ir net gali provokuoti, pavyzdžiui, muštynėms.
„Jeigu sukils pyktis, dings nerimas“. Šį įsitikinimą dažnai turi tie žmonės, kurie buvo tapę smurto ar agresijos aukomis. Kur kas naudingiau bandyti kontroliuoti nerimą kitais būdais, o ne keisti vieną nemalonią emociją kita. Nerimą įveikti galima tik susidūrus su savo baime akis į akį ir ieškant būdų su ja susidoroti.
„Turiu pilną teisę būti piktas dėl to, ką kiti man yra padarę“. Pyktis yra natūrali reakcija į kitų blogą ir netinkamą elgesį su mumis. Tačiau jeigu ta reakcija persikelia į visas gyvenimo sritis, ji ima kelti problemų. Jeigu kančių jums sukėlęs įvykis buvo seniai ir jį sukėlusių žmonių nebėra jūsų gyvenime, gal būtų naudinga paklausti savęs: „Kur tas pyktis mane dabar veda?“. Atminkite, kad pykdamas ant visų ir visko jūs ir toliau leidžiatės tų jums nemalonių išgyvenimų sukėlusių žmonių kontroliuojamas, nes taip elgiatės dėl jų.
Psichologė Rasa