Gyvenimas dviese atveria kitą pasaulį, į kurį kiekvienas atsineša charakterio ir elgesio ypatumų, savų taisyklių, įpročių ir keistenybių. Pradėjus bendrą gyvenimą dalis jų niveliuojami, dalis – išnyksta, o dėl kai kurių kylą konfliktai. Ir bėgti nuo jų nereikia.
„Mums daugiau nėra apie ką kalbėtis“ – jeigu poroje prieinama tokios išvados, reiškia bendravime susikaupė daug pavojingų temų, kurios ignoruojamos, nes sutuoktiniai nemoka taikiai priimti sprendimo. Nesąmoningai bandydami jų išvengti jie vis mažiau kalbasi. Tai tarsi vidinė cenzūra: „Jeigu pradėsiu apie tai kalbėti, nusivilsiu, susierzinsiu, todėl geriau jau patylėsiu“. Toks mąstymas didina atstumą. Bendras problemos sprendimas kaip tik ir gali vėl suartinti. Jeigu kiekvienas gebės įvertinti kito pastangas sprendžiant iškilusius sunkumus, santykiuose rasis pasitikėjimas ir tikėtina, kad pora pradės kalbėtis temomis, kurių anksčiau vengė.
Ir vis tik kas verčia užsimerkti prieš sunkumus, vietoje to, kad iš karto juos aptartume? Tokios elgesio strategijos imamės bijodami nesupratimo arba priešpriešos. Kiekvienas pranešimas, kurį siunčiame kitam, slepia potekstę, ji – dar vieną. Nors potekstės lieka neišsakytos balsu, abu jas išgirsta. Tai lyg skaitymas tarp eilučių, kuris dažnai suduoda smūgį savivertei. Todėl norėdami apsisaugoti nuo neigiamų emocijų partneriai renkasi tylėjimą.
Kad problema neužstrigtų toje tyloje, svarbu ne tik kontroliuoti savo emocijas, bet mokytis pažiūrėti į save iš šalies. Įprotis neigti bendravimo sunkumus ir nediskutuoti apie juos bijant, kad žodžiai padarys mus pažeidžiamus atsisuka prieš mus pačius, nes viskas, ką neigiame, kažkuriuo momentu vis tiek iškyla į paviršių. Jeigu diskusinio bendravimo poroje sukurti niekaip nepavyksta, vertėtų kreiptis pagalbos į šeimos santykių specialistą.
Bet ne kiekvienas tam pasiryžta. Neretai iš savo klientų sulaukiu klausimo, kaip įkalbinti partnerį kreiptis pagalbos. Patariu atvirai parodyti savo bejėgiškumą: „Man labai sunku. Padėk man“. Tokiu būdu sutuoktinis lieka jam saugioje zonoje. Juk jis eina padėti jums, vadinasi, jo niekas nekritikuos ir nemokys. Darbas su psichologu keičia poros bendravimo stilių ir pačius santykius. Bet ne visada partneriai lengvai priima šiuos pokyčius ir reakcija lieka kokia buvusi. Tuomet apima nusivylimas ir vėl tas pats bejėgiškumas. Nepaisant to reikia stengtis elgtis „naujai“ ir po kurio laiko partneris pats prie jūsų prisijungs. Ne jūsų galioja keisti kitą žmogų, tačiau jūs galite sudaryti sąlygas jam pačiam keistis.
Moterys dažnai priekaištauja vyrams, kad jie per mažai kalba, vyrai moterims – kad jos per daug plepa. Bet dėl to kaltas ne tik lyčių skirtumas, konkretaus partnerio charakteris – taip pat. Vieniems kalbantis labai svarbūs yra jausmai ir emocijos. Kitiems – pokalbio rezultatas. Tarkime, firmą valdanti pora aptaria ar reikia atleisti darbuotoją, ar ne. Žmona pasakoja, ką ji jaučia, kokia yra susierzinusi ir kartu užjaučia tą žmogų… O vyras pagaliau norėdamas aiškumo klausia: „Tai mes jį atleidžiame ar ne?“. Abu apvilti, nes vienas kito neišgirdo.
Vyrams svarbesni žodžiai, o moterims intonacija. Vyrai žodžius vartoja minčiai išreikšti, tuo tarpu moterims svarbus tonas ir gestai, kuriais palydima kalba. Bet tai nėra absoliutus standartas. Yra nemažai moterų, kurioms labai svarbus pokalbio turinys ir vyrų, kuriems svarbu, kad būtų išgirsti jų jausmai. Todėl norėdami suprasti vienas kitą kiekvienas privalo suvokti, kas yra svarbu jo sutuoktiniui. Tam tereikia stebėti ir stengtis geriau pažinti save ir savo žmogų.
Tradiciškai vis dar sunku kalbėtis intymiomis temomis. Kaip pasakyti partneriui, ko iš jo tikitės ar ką jaučiate? Sunku surasti tinkamus žodžius, juk mūsų tėvų šeimose nebuvo priimta kalbėtis apie jausmus ir emocijas. Toks bendravimo modelis lydi ir toliau. Norime, kad problema išsispręstų savaime apie ją nekalbant, nes jis ar ji „turi žinoti, kaip aš jaučiuosi, ko noriu, apie ką galvoju“. Deja, tai iliuzija. Savo pageidavimus reikia išsakyti tiesiai ir sąžiningai, o ne vedžiojant aplinkui. Pavyzdžiui, jeigu žmona nori, kad vyras sekmadienio popietę nusivestų vaiką į čiuožyklą, nes, jos manymu, jis mažai laiko jam skiria, ji neturėtų pradėti svarstyti, ar jis, tarkime, geras tėtis, o tiesiog pasakytų savo pageidavimą. Jeigu savo pageidavimą „įvyniosite“ į praeities įvykius ar sudėtingus savo apmąstymus, susidarys emociškai sunki situacija, su kuria susidoroti bus labai sudėtinga ir iš kurios gali išsirutulioti nemalonus konfliktas.
Šiuolaikinio gyvenimo tempas nepalieka daug laiko pokalbiams „iš širdies“, kartais atrodo, kad lieka tik buitinės temos. Tačiau buitiniuose pokalbiuose nėra nieko blogo. Nemanau, kad geri ir tvirti poros santykiai priklauso vien tik nuo aktyvaus dialogo kiekybės. Jeigu partneriai gerai jaučiasi vienas su kitu, kartu eina pasivaikščioti, apsikabina ar laiką leidžia prie televizoriaus – jiems visai nebūtina tuo metu kalbėtis. Kartais tiesiog gera būti šalia žmogaus, neprivaloma pokalbiais užpildyti pauzes, nes jos nekelia jokios įtampos. Yra žmonių, kuriems bendravimas yra ne kalbėjimas, o veiksmas. Pavyzdžiui, kartu eina į restoraną, vyksta atostogauti. Jie gali kalbėtis minimaliai, pats veiksmas ir bendra patirtis juos suartina daug labiau nei kalbėjimasis.
Net ta santuoka, kurioje vienam bendravimas yra veiksmas, o kitam būtina kalbėtis gali puikiausiai gyvuoti. Neretai nutinka, kad, pavyzdžiui, žmona neištveria nei minutės nekalbėjusi, o vyrą tai vargina. Toks vyras gali visą vakarą prasėdėti neištaręs nė žodžio, o žmona taip nori kažką jam pasakyti, kad nesulaukia jo išeinant iš vonios kambario ir ima šaukti pro uždarytas duris. Tokia santuoka tikrai ne drama, o greičiau paukščio ir žuvies sąjunga, kuriems tiesiog reikia suprasti vienas kitą. Žmonai reikia pasimokyti neverbalinio bendravimo, o vyrui – klausytis nesusierzinant.
Bet svarbiausia poroje – mokytis vienas kitą girdėti. Be šio gebėjimo bendravimo nebus, nes vietoje dialogo girdėsis du monologai. Jeigu žmogus savo žodžius atsimena geriau, nei pasakytus partnerio, tai ženklas, kad jie keičiasi monologais. Išsiaiškinti, kaip gerai partneriai vienas kitą girdi padeda nesudėtingas pratimas. Vieno iš partnerių paprašoma dvi minutes pasakoti apie jam svarbius dalykus, o antrojo – pakartoti informaciją ir paklausti, ar viską gerai suprato. Po to partneriai pasikeičia vietomis. Šį pratimą galima atlikti ir namuose. Vėliau ir be jo įprasite išgirsti vienas kitą. O tada sudėtingas pokalbis nevirs dar vienu konfliktu. Atvirkščiai, konfliktas taps tema pokalbiui.
Psichologė Rasa