Vieniems vaikams sunkumų mokykloje kelia tik namų darbai, kitiems mokykla tampa baimės, streso ir įtampos sinonimu. Ką daryti, jeigu suprantate, kad jūsų vaikas susidūrė su problemomis, dėl kurių mokyklos lankymas tampa kančia?
Vaikas pernelyg stipriai išgyvena dėl blogų pažymių
Sūnus ar dukra grįžta iš mokyklos su ašarų pilnomis akimis, o į klausimą „Kas atsitiko?“ neatsako, suka žvilgsnį į šalį. Paaiškėja, kad tokio elgesio priežastis – žemas įvertinimas už namų darbą ar kontrolinį. Ir taip kaskart, kai mokytojas įvertina žemiau dešimtuko.
Ką daryti? Visai gali būti, kad stiprus nusivylimas prastu įvertinimu susijęs su lūkesčiais, kuriuos verbaliai ir neverbaliai vaikui siunčiate. Vieni tėvai tiesiai sako: „Privalai mokytis dešimtukais“, kiti kalba užuominomis: „Kad ir tavo pažymiai būtų tokie geri, kaip tavo draugo…“. Abiem atvejais vaikas įgyja „pirmūno kompleksą“, kuris neatsiranda iš niekur. Tai – suaugusiųjų įdiegtas įsitikinimas, kad dešimtukais mokosi geri vaikai, o ne dešimtukais – visi likusieji.
Paprastai taip tėvai perkelia savo idealizuotą supratimą apie tai, koks „privalo būti“ vaikas ir kaip „privalo mokytis“. Dažniausiai jie ir sau kelia didelius reikalavimus, nes savu laiku patys buvo orientuoti viską atlikti „dešimtukui“.
Todėl labai svarbu, kad padėtumėte vaikui suformuoti adekvatų savęs ir savo pastangų vertinimą. Pirmiausia, ką galite padaryti, kad jis mažiau išgyventų dėl blogų pažymių – nustoti į juos koncentruotis. Pagirkite už jo pasiekimus, pavyzdžiui, pagražėjusią rašyseną, raiškiai padeklamuotą eilėraštį, o ne už dešimtukus. Privalote akcentuoti, kad geri pažymiai – puiku, bet svarbiausia – realios žinios, norėjimas išmokti ir pastangos. Tačiau tuo ir jūs turite tikėti.
Iš vaiko bendraklasiai tyčiojasi
Realybė skaudi: beveik kiekvienoje klasėje yra bent vienas vaikas, kurį kiti skriaudžia, iš jo šaiposi ir tyčiojasi, neduoda ramiai praeiti. Dažnai bendraklasių pajuokos ir patyčių priežastimi tampa kokia nors vaiko ypatybė, skirianti jį iš kitų: pernelyg aukštas, storas, kitaip rengiasi, turi fizinę ar psichinę negalią. Tiesą sakant, priežasčių gali būti daugybė.
Ką daryti? Jeigu nuspręsite pravesti „auklėjamuosius pokalbius“ su vaikais, kurie tyčiojasi iš jūsų dukros ar sūnaus, greičiausiai situaciją tik pabloginsite. Būti šalia jo mokykloje visą laiką fiziškai negalite, o vos tik išeisite iš jo pradės šaipytis dar ir dėl to, kad „pasiskundė mamytei“.
Duoti vaikui patarimų ir pamokslauti apie tai, ką jam daryti tokioje situacijoje taip pat nėra efektyvu. Patarimus duodate iš suaugusiojo pozicijos, o jeigu vaikas turėtų jūsų pasitikėjimą, žinias ir gebėjimus, gali būti, kad tų problemų visai neturėtų. ką galite padaryti šioje situacijoje – tai maksimaliai palaikyti savo vaiką. Išklausyti, kai jis nori pasiskųsti, pabandyti surasti jam tokią aplinką, kurioje jo ypatybes vertintų, ne išjuoktų. Jeigu vaikas pernelyg plepus, užrašykite jį į teatrą, jeigu aukštas ir liesas – į krepšinio treniruotes. Supratęs, kad nėra vienintelis toks, jis ims mažiau gėdytis savo „ypatumo“, o vėliau gal net pradės didžiuotis, o tada ir užgauliojimai jo nebeveiks. Kai kulka nepasiekia taikinio, nebelieka prasmės šaudyti.
Jeigu vis tik laikui bėgant situacija tik blogėja ir tampa nekontroliuojama, gal būt verta pagalvoti apie kitą mokyklą. Pusvalandžiu ilgesnis kelias ar ne tokie aukšti reitingai – ne taip baisu, kaip sutrikdyta psichika.
Vaikas neturi mokykloje draugų
Santykių su bendramoksliais problemos nebūtinai susiję su patyčiomis. Kartais vaikas tiesiog ignoruojamas. Dažniausiai draugų neturi iš prigimties kuklūs ir nedrąsūs vaikai. Taip pat dažniau su šia problema susiduria perėję į naują mokyklą, kur visi jau susiskirstę į grupeles. Aktyviam, savimi pasitikinčiam naujokui įsilieti į naują ratą nėra problema, tačiau nedrąsus laikysis nuošalyje nedrįsdamas prieiti ir užkalbinti naujų jam žmonių.
Ką daryti? Pirmiausia įsitikinkite, kad turėti draugų nori jūsų vaikas, ne jūs. Dauguma vaikų trokšta būti grupės dalimi, tačiau kiekviena taisyklė turi išimčių. Gal būt jūsų vaikas – viena jų. Bet jeigu mokinukas vis tik labai nori su kuo nors susidraugauti, bet negali, padėkite jam. Puikiausiai galite surengti savo namuose kokį nors renginį, į kurį pakviesite kitus vaikus. Už mokyklos sienų vaikai bendrauja kitaip, labiau atviri susidraugavimui, norui pažinti.
Jeigu organizuoti panašių popiečių neturite laiko (juk reikia paruošti ne tik maistą, bet ir žaidimais pasirūpinti), pabandykite pasikviesti į svečius ką nors iš vaiko bendraklasių tėvų. Galų gale jums taip pat neprošal susidraugauti su mokyklos bendruomenės atstovais. Paprašykite savo naujų pažįstamų kartu atsivesti ir savo vaiką, kad jūsiškiui nebūtų nuobodu. Tik būtinai pagalvokite apie kokią nors įdomią veiklą, kuria vaikai galės kartu užsiimti.
Mokytoja priešiška vaiko atžvilgiu
Idealiame pasaulyje mokytojai yra nešališki, objektyviai vertina vaiko žinių lygį, nekreipiant dėmesio į asmenines simpatijas ir antipatijas. Deja, tikrovėje kartais būna kitaip.
Ką daryti? Pirmiausia „ištyrinėkite aplinką“, pakalbėkite su kitų vaikų tėvais. Jeigu pasitvirtino įtarimai, kad mokytoja nemėgsta konkrečiai jūsų vaiko, pabandykite pakalbėti su ja. Svarbiausia, nesivadovaukite neigiamomis emocijomis. Jums, o ypač vaikui, kur kas geriau, jeigu konfliktą išspręsite taikiai. Paklauskite, ką jis galėtų padaryti, kad pažymiai taptų geresni. Galite pasakyti, kad jūsų sūnui ar dukrai šiek tiek sunkokai sekasi jos dėstymas dalykas, ir gal ji galėtų ką patarti, kad situacija pagerėtų.
Vaikų daug, jie skirtingi ir mokytojams ne visada pavyksta kiekvieną pažinti iki galo. Papasakokite apie saviškio ypatumus. Gal būt supratusi, kad rankos pamokos metu jis nekelia ne dėl to, kad nežino atsakymo, o todėl, kad yra tikras flegmatikas ir intravertas, ji dažniau pradės pati jo klausti ir įsitikins, kad jūsiškis viską žino ne blogiau už kitus.
Kita vertus, panaudokite šią situaciją kaip pavyzdį ir papasakokite apie tai, kad kartais gyvenime taip nutinka – net jeigu labai stengiamės ir viską darome gerai, ne visada sulaukiame tinkamo įvertinimo. Kai vaikas pradeda jums skųstis dėl ko nors, kas vyksta mokykloje (ir ne tik ten), stenkitės išgirsti ne tik žodžius, bet ir emocijas. Išklausykite jo ir įgarsinkite tuos jausmus, kuriuos, jūsų manymu, jis jaučia. Pavyzdžiui, pasakykite „Man atrodo, kad esi labai nuliūdęs“, ir nutilkite. Vaikas pats duos suprasti, „atspėjote“ ar ne, bet svarbiausia – gaus galimybę išsakyti viską, kas jį slegia. Toks gilus emocinis kontaktas – geriausia, ką galite jam suteikti kilus bet kokio pobūdžio problemoms.