Užkietėję romantikai tvirtina, kad tikra meilė nepavaldi laikui, mylintys žmonės visą gyvenimą išsaugo aistros kupinus santykius. Gyvenimas kalba ką kita: po vedybų praeina metai kiti ir neretai vyras su moterimi pradeda tolti vienas nuo kito. Psichologiniu požiūriu romantika vidutiniškai tęsiasi dvejus metus. Galiausiai tenka nusileisti ant žemės, atmerkti akis ir pamatyti, kad šalia esantis žmogus nėra be nuodėmės. Smulkmenos, kurių anksčiau nepastebėjome, pradeda erzinti.
Sveiki atvykę į tikrą šeiminį gyvenimą!
Ten, kur kriauklė užkišta plaukais, o veidrodį puošia vandens purslai. Ten, kur tenka ginčytis dėl pakelto ar nuleisto unitazo dangčio. Į pasaulį, kur batai mėtosi viduryje prieangio, stalčiuose chaosas, o kojinės dingsta be žinios. Šiame pasaulyje galima sužeisti žvilgsniu ar žodžiu. Jame įsimylėjėliai gali tapti priešais, o namai – mūšio lauku. Sakykite, kur dingo jausmai? Šauna mintis, kad apsirikome, buvome apgaule nuvesti prie altoriaus, o ir išvis kažin ar meilė buvo. Bet ji buvo. Kaip ir apgaulė. Tik kitame plane.
Įsimylėjimo euforija sukuria neįtikėtino artumo iliuziją. Jaučiame, kad priklausome vienas kitam, įveiksime visas kliūtis, kad mūsų egoizmo neliko nė pėdsako ir dėl mylimojo padarysime bet ką. Mums lengva tuo tikėti, nes galvojame, kad ir kitas jaučia tą patį ir dėl mūsų yra pasiruošęs viskam, kad myli mus taip, kaip ir mes jį ir niekada mūsų neįskaudins.
Taip galvoti klaidinga. Nereiškia, kad mūsų jausmai ir mintys nėra nuoširdūs, tiesiog jie neatitinka tikrovės. Užmirštame savo prigimtį. Visi esame šiek tiek egoistiški. Pasaulis sukasi ne apie mus, nėra visiškai pasiaukojusių žmonių. Tik įsimylėjimas sukuria tokią iliuziją ir vos jis praeina (pamenate, vidutiniškai dveji metai), grįžtame į tikrovę ir pradedame reikšti savo teises. Jam ir jai gimsta troškimų, bet jie yra skirtingi. Jis nori pirkti naują mašiną, ji pareiškia: „Kvailystė! Ir šita gera!“. Ji nori aplankyti tėvus, jis nepatenkintas: „Mes ir taip dažnai su jais matomės“. Jis ruošiasi pažaisti su draugais futbolą, ji sako: „Futbolas tau brangesnis už mane“.
Pamažu artumo pojūtis užleidžia vietą įprastam elgesiui, emocijoms ir mintims. Tai du žmonės ir galvoja jie skirtingai. Kažkuriam laikui juos sujungė meilės jūra, o dabar realybės bangose kiekvienas plūduriuoja atskirai. Jie gali arba pasiduoti tėkmei, išsiskirti ir ieškoti naujo įsimylėjimo objekto, arba išmokti mylėti vienas kitą labiau žemiška meile, kai saldi įsimylėjimo būsena praeina.
Pirmasis ledkalnis, prie kurio artėja šeimyninio gyvenimo valtelė – buitinės problemos. Ta pati rutina, kuria mėgsta skųstis sutuoktiniai. Deja, jos neišvengsite. Ir jeigu iš pradžių „mieli“ mylimo žmogaus įpročiai tik liūdina, po kurio laiko dėl rastų kojinių po lova galima sužvėrėti.
Ir, žinoma, pareigų pasiskirstymas. Kas plaus indus, kas skus bulves, siurbs kilimus…? Ar tai privalo daryti tik moteris? O ką tuomet privalo daryti vyras? Kai kurie vis dar įsikibę stereotipo, kad moteris – šeimos židinio sergėtoja ir namų ruoša vien jos pareiga, o vyras privalo uždirbti pinigus. Mažas pastebėjimas: šiais laikais dirba ir pinigus namo parneša abu. Tad jeigu jau kalbame apie stereotipus, tai ir skirtumas stereotipinis: žmona iš karto lekia į virtuvę, kuo greičiau ruošia vakarienę, valo dulkes, skalbia, lygina viena ausimi klausydama mėgstamos TV laidos, kita – vaikų dienos įspūdžių; o vyras laikosi vienintelio maršruto „šaldytuvas – sofa“. Jis ilsisi po pinigų uždirbinėjimo. Štai ir pagalvokite, ar tokios jau neteisios tos feministės.
Bet ne viskas taip blogai. Juk šeimą sukūrėte su tuo žmogumi, vadinasi, jis ar ji to verti ir greičiausiai paklausys jūsų. Jeigu norite, kad pareigos šeimoje pasiskirstytų vienodai, susitarkite iš anksto, geriausia – dar prieš vestuves. Dažnai nutinka taip, kad prieš vedybas niekas nesuka galvos dėl tokių „smulkmenų“, o paskui pasirodo, kad tos smulkmenos gali tapti skyrybų priežastimi.
Vestuvės – tik kelio pradžia
Kai kurie ką tik iškepti jaunavedžiai galvoja, kad viskas, stotelė – „atvykome“. Galima ramia sąžine prisivalgyti iki soties nakčiai, mesti šalin sportą. Ir iš tiesų vienišių pasaulyje daug lengviau palaikyti nežemiškos būtybės įvaizdį. Čia net ir šaldytuvas ne priešas, o draugas, saugantis vien liesus jogurtus vienu atveju arba mėgstamą alų kitu. Bet štai pradėjus kurti bendrą lizdelį jis prisipildo iki tol nematytų produktų: dešros, majonezo, riebių lašinių (siaubas moterų akimis) ir kažkokių dietinių produktų be jokių glitimų, pridėtinių cukrų ir išvis be nieko vyrų siaubui!
Maža to, pasirodo, antroji pusė nealpsta iš džiaugsmo, kad lankote sporto klubą (ten pilna simpatiškų vienišų atletų ir atlečių), bet ir eiti su jumis didelio noro nereiškia. Štai ir turime: pilną šaldytuvą maisto ir minimalų fizinį judėjimą. Taip kad, vestuvės – tik starto linija, vedanti į naują kelią su daugybe draudimų ir iki tol nematytų ženklų.
Taigi sukuriame šeimą, metai bėga, papildomi kilogramai bėga dar greičiau, o kovoti su jais rasti laiko ir jėgų vis sunkiau. Pagrindinė klaida – besirūpindami šeimos gerove nustojame rūpintis savimi, neatrandame laiko bendrai veiklai ir apskritai bendravimui. O paskui skundžiamės, kad jam ar jai visai nerūpime, kad trūksta elementaraus dėmesio. Bet dažniausiai net nepaklausiame, ar visa tai patys suteikiame.
Kaltas emocinio tono sumažėjimas
Tai kaip čia išeina, geriau nesituokti ir taip išsaugosime santykius? Tikrai ne. Išblėsusi aistra nėra meilės mirtis. Aistra sukelia emocijas ir yra įsimylėjimo dalis. Meilė – racionalesnis jausmas. Žmogus negali visą gyvenimą gyventi tomis pačiomis stipriomis emocijomis ir aistra mažėja dėl to, kad emocijos prigęsta.
Pamenate pirmųjų pasimatymų atmosferą? Adrenalinas lipo per kraštus, lovoje vyravo įvairovė, net menkiausias gestas prilygo žygdarbiui. O dabar? Dažnai vakarinius pokalbius vejate kaip įkyrią musę, mylitės tik todėl, kad reikia. Viskas tampa daugiau mažiau įprasta ir neįdomu. Šeimos specialistai teigia, kad maždaug 25 procentų žmonių jausmai partneriui greitai atvėsta pradėjus gyventi kartu.
Manyti, kad po santuokos registravimo vyras jau niekur nedings ir imti „meilės laivo“ valdymą į savo rankas yra neprotinga, nes taip siunčiate partneriui signalą, kad jo (jos) gyvenimas nebus toks, koks buvo. Tai paaštrina ir dažnai vartojamas žodis „privalai“. Ir, pavyzdžiui, šeiminį gyvenimą kaip dviejų mylinčių širdžių sąjungą įsivaizdavęs naujai iškeptas vyras nesuspėja susigaudyti, kada suspėjo atsisakyti penktadieninių susitikimų su draugais ir mylimo serialo. Abejingumo sėkla dėl teisingo sprendimo šaknis ima leisti vis giliau.
Vieno iš partnerių diktatūra, dažnai skatinama savininkiškumo jausmo, santykiuose toli nenuves. Moterys turėtų suprasti, kad ne tik jos turi teisę bendrauti su draugėmis. Vyrai taip pat nori pasidalyti naujienomis ir aptarti politinę situaciją savo draugų rate.
Savininkiškumo jausmas nesvetimas ir vyrams. Kuo aukštesnė vyro socialinė padėtis, tuo labiau su savo antrąja puse jis elgsis kaip su gražiu statusą ir reikšmingumą visuomenėje pabrėžiančiu daiktu. „Oligarcho sindromas“ išskyrė ne vieną šimtą porų – vos pasiekęs sėkmės vyras dažnai pakeičia „seną“ žmoną bendraamžę į „naują“, jauną. Vyrai stebina savo naivumu, tikėdami, kad šalia jaunos merginos patys pradės metus skaičiuoti atgal.
Santykių likimas jūsų pačių rankose. Jeigu norite, kad po audringos aistros laikotarpio ateitų rūpestis ir švelnumas, o ne nusivylimas ir abejonės, pasistenkite abu. Taip, paprasčiausiai yra leisti santykiams eiti sava vaga ir skųstis, kad šalia ne tas, už kurio ištekėjau, ne ta, kurią vedžiau. Santykiai kaip ir mes, linkę augti ir keistis, todėl kur kas sunkiau kreipti juos ta linkme, kuri tenkintų jus abu. Išmokite fantazuoti, kurti situacijas, kurios pridėtų aistros ir ugnies. Išmokite vertinti kiekvieną dieną, kartu praleistą laiką, pokalbius, kiekvieną akimirką. Vertinkite tai, ką turite, kad nereiktų gailėtis to, ko netekote.
Psichologė Rasa