Jeigu nuolat visur vėluojate, žinokite, kad mažiausiai aštuonis kartus iš dešimties vėluojate dėl savo kaltės. Tam, kad pagerintumėte savo santykius su laiku ir išmoktumėte nevėluoti turite užduoti sau keletą klausimų.
Ar skubėti man patinka? Dažnas ryto vaizdelis: mama ar tėtis tempia mažylį į darželį niurnėdami: „Na greičiau, ko gi tempiesi kaip vėžlys!“. Jie nežino, kad augina žmogų, kuris visą gyvenimą vėluos. Mažų vaikų laiko suvokimas labai miglotas, jie nesusigaudo, kodėl tėvams dabar reikia skubėti į darbą, o ir pats „darbas“ visiškai nesuprantama sąvoka. Suaugusieji aiškina, jei pavėluos, bus tikra katastrofa. Vaikas nesupranta, kodėl, bet puikiai įsimena: „Skubėti – gerai“. Užaugęs organizuos savo gyvenimą taip, kad planuos tris susitikimus vienu metu skirtingose miesto pusėse, skubės iš visų jėgų, bet taip niekur laiku ir nesuspės.
Ar aš noriu ten eiti? Kartais net patys punktualiausieji nesuspėja atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, tačiau tam būna svari priežastis. Jeigu priklausote šiai kategorijai, bet vis dažniau pradedate vėluoti į darbą ar į susitikimus, labai gali būti, kad tiesiog nenorite eiti į tą darbą arba susitikti su konkrečiu žmogumi. Pasąmonė sabotuoja procesą ir viską darote du kartus lėčiau, imatės papildomų reikalų, renkatės ilgesnį kelią, kad tik nutolinus tai, kas neišvengiama.
Kaip reiks atsiprašyti? Yra žmonių, kurie vėluoja tam, kad atsidurtų dėmesio centre. Pasąmoninis tokio elgesio tikslas – ne tik atkreipti į save dėmesį, bet ir gauti psichologinį pasitenkinimą atsiprašymo pavidalu. Šios vaikiškos manipuliacijos priežastis – dvasinė nuoskauda, tūnanti giliai viduje. Todėl vėluodami lyg pastiprinate save kaip svarbią asmenybę: „Nieko neatsitiks, tegul truputį palaukia“ arba siekiate globos ir rūpinimosi įrodymo, kurį gaunate iš kito asmens: „Viskas gerai, nieko tokio, kad pavėlavai“. Vis tik esate suaugęs žmogus, tai ir elkitės kaip suaugęs ir neieškokite kituose tėčio ir mamos užtarimo.
4 būdai mokytis punktualumo
- Pradėkite nuo visų dienos įvykių sąrašo ir užfiksuokite laiką, kurį išeikvojote kiekvienam jų. Išanalizuokite užrašus ir pagalvokite, ko galėjote atsisakyti. Toliau išskirkite pačius svarbiausius darbus ir atlikite juos pirmiausiai. Na, o kokios nors televizijos laidos ar eilinės filmo serijos galima ir atsisakyti. Ne? Tuomet šią veiklą įrašykite pačiame sąrašo gale. Galiausiai, jeigu ir nepavyks pažiūrėti, galėsite sau pasiteisinti, kad tikrai bandėte…
- Į susitikimą su gerai pažįstamu žmogumi galima vėluoti 15 minučių, bet tik susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms. Kitu atveju (į darbą, dalykinį susitikimą) ateiti laiku reiškia ateiti 5 – 10 minučių anksčiau. Jei vėluojate net tada, kai viską gerai suplanuojate ir net pasiliekate laiko „force majeure“, treniruokite laiko pojūtį. Laikydami rankoje laikrodį ir į jį nežiūrėdami skaičiuokite iki 60, o po eksperimento sulyginkite rezultatus. Po kurio laiko išmoksite pajusti laiką.
- Nustokite teisintis. Pavėlavote, reiškia pavėlavote. Pasielgėte blogai ir tam pateisinimo nėra. Teisindamiesi vadovui ar kolegoms, t.y. prigalvodami įvairių priežasčių, jūs teisinatės ir sau, o tai reiškia, kad nemanote pasielgę neteisingai, nes juk kalti ne jūs, o aplinkybės. Tik įtikinę save, kad vėluoti neetiška, vėluoti darysis vis sunkiau, o ateiti laiku – lengviau.
- Vėluotojams psichologai rekomenduoja išsiugdyti kaltės dėl vėlavimo jausmą. Įsivaizduokite, kaip žmogus, su kuriuos susitikti vėluojate, stovi šaltyje ar lietuje ir keikia jus viso pasaulio kalbomis. Įsivaizduokite, kaip jam nejauku stypsoti kur nors skersgatvyje ar parke laukiant, kol susimylėsite ateiti. Jis tuščiai eikvoja savo laiką ir jūs niekada negalėsite grąžinti jam tų gyvenimo minučių, kurias iš jo, galima sakyti, pavogėte.