Sakoma, kad gera tvora kuria gerą kaimynystę. Tai yra tiesa ir emociniu požiūriu. Emocinė tvora yra riba, skirianti jūsų emocijas nuo kitų žmonių emocijų. Tai žymeklis, žymintis nuosavybę – kas viduje yra jūsų, kas yra už tvoros priklauso kažkam kitam.
Toksiškos kaltės kamuojami žmonės turi silpnai suręstą emocinę tvorą. O kai kurie neturi net tokios. Kai jie stato tvoras, stato jas per toli nuo žemės ir kiti gali bet kada pralįsti po jomis. Kai kurie neprižiūri savo emocinių tvorų, kurias turi, todėl laikui bėgant jos subyra ir kiti tiesiog įeina. Jie ir patys yra linkę klaidžioti po svetimą teritoriją, kai to neturėtų daryti. O daro tai vedami perdėto atsakomybės už kitus jausmo ir įsitikinimo, kad „privalo“ tą teritoriją sutvarkyti.
Emocinės tvoros konstrukcija turi būti pakankamai tvirta, kad sulaikytų tuos, kurie braunasi nekviesti, bet turėti vartus, kad pakviesti svečiai galėtų ateiti ir išeiti. Yra tokių, kurie vietoje tvoros stato sienas, pro kurias niekas negali patekti. Juos ima kankinti atskirties jausmas ir vienatvė.
Chroniško kaltės jausmo atveju viskas vyksta atvirkščiai – tvoros tokios skylėtos, kad žmogaus gyvenimas pilnas žmonių, kurie laisvai klaidžioja po jo teritoriją visiškai netrukdomi ir net jaučia turintys teisę įskurti ten nuolatines stovyklas.
Tvoros statyba prasideda ankstyvame amžiuje. Jeigu mums reikšmingi žmonės – tėvai, giminaičiai, mokytojai, treneriai – atlieka gerą darbą, sužinome, kad mūsų teritorijos žymėjimas yra svarbus, ir esame mokomi statyti tvirtas tvoras, bet ne aklinas sienas. O jeigu mums svarbūs žmonės akcentavo, kad įtikti kitiems yra svarbiausia, mes nesijausime patogiai statydami tvoras, kad apsaugotume savo privatumą.
Formuojasi toksiškos kaltės jausmas. Jo kamuojami žmonės nori visiems patikti. Jie nori būti geri. Stengiasi sakyti ir daryti tinkamus dalykus ir net jausti tinkamus jausmus. Nors toks siekis yra suprantamas ir naudingas, toksiškos kaltės jausmą turintys žmonės greitai ir lengvai pajunta, kad nėra pakankamai geri, kad viską daro ne taip.
Jie yra pernelyg priklausomi nuo geros kitų nuomonės ir pritarimo. Ir tai pavojinga, nes „kaltieji“ paprastai turi arba labai silpną arba labai stiprų, bet neigiamą savęs vertinimą. Jeigu bent nujaučia, kad kažkas jais nepatenkintas, jaučiasi kalti, tarsi būtų padarę ką nors blogo. Jie nenori, kad kiti juos matytų neigiamai, taip pat nenori savęs taip matyti. Jie praleidžia savo gyvenimą stengdamiesi atitikti kilų lūkesčius. Ar pagalvojote kada, kokia tvora juosia jūsų emocinę teritoriją?