Pesimistas sako „Svajok atsargiai, nes svajonės gali išsipildyti“. Optimistas sako „Skubėk svajoti, nes svajonės pildosi!”. Svajonės – raktas į žmogaus charakterį, kitaip tariant, „Pasakykite, apie ką svajojate, pasakysime, kas esate“.
Romantikai
Mėgsta svajoti apie tai, ko neturi. Žemaūgiai – žaisti krepšinį, neturintys pinigų – rasti lobį, alkani – atidaryti restoraną. Nuobodūs nepastebimi vaikinai svajoja apie tobulas moteris, drovios merginos – apie princus ant balto žirgo.
Bendras romantikų bruožas – susižavėjimo pilnas nepasitenkinimas. Bet koks pokalbis prasideda nuo: „Ech, jeigu tik…!“. Paprastai romantikai turi lakią vaizduotę, todėl jų svajonės gigantiškos ir realiai sunkiai įgyvendinamos. Jeigu tai kelionė – tai tik aplink pasaulį. Ypatinga rūšis – Tikrasis Romantikas, jis būtinai svajoja apie ką nors gera žmonijai, todėl kelionės metu tiesiog privalės rasti vaistą nuo visų ligų, įminti laimės formulę ir užkurti taikos pypkę visame pasaulyje.
Čia ir visa bėda. Jiems labai sunku jaustis laimingiems, nes pasitenkinimo kartelė užkelta pernelyg aukštai. Juk jeigu vakarieniaujant nuolat galvosite, kad pasaulyje milijonai badaujančių žmonių, nuo alkio mirštančių vaikų, tai iki skrandžio opos – kaip ranka paduoti. Liūdnos mintys apie pasaulio netobulumą atima iš romantikų energiją ką nors tikro nuveikti. Neišpildomos svajonės taip suriša rankas ir supančioja kojas, kad lieka nepatenkinti net paties romantiko poreikiai.
Nepaisant to, žmonijai Tikrieji Romantikai – tikras atradimas, nes ypatingi troškimai skatina ieškoti ir kurti, pripildo pasaulį naujais atradimais, leidžia neįmanoma paversti realybe. Romantikų tema mėgo filosofuoti ne viena garsi asmenybė. Štai žymus XIX a. pab. dramaturgas Bernard Shaw yra sakęs: „Kai kurie žmonės mato realiai egzistuojančius dalykus ir klausia: „Kodėl taip yra?“. Aš svajoju apie dalykus, kurių nėra ir klausiu: „O kodėl gi ne?““.
Pragmatikai
Labai dažnai pragmatikai yra praeityje buvę romantikai. Pasitaiko, kad princas ant balto mopedo sutinka savo Dulsinėją kitoje gatvės pusėje, suranda nedidelį mėnesinį „lobį“ ir moka kas mėnesį bankui paskolą už trijų kambarių pilį. Tolesnės svajonės netenka romantikui būdingo dramatizmo – užtenka bent jau padvigubinti tai, ką turi.
Pragmatikai būna gerai išstudijavę savo galimybes ir atsargiai svajoja apie ką nors ganėtinai žemiško ir realaus. Nerealūs išlieka tik du pragmatiko svajonių parametrai – kiekis ir laikas.
Marškinėlius su užrašu „Per mažai!” pirmas rinksis pragmatikas. Net tuo metu turėdamas visko, ko reikia pilnai laimei, jis nerimaus. Pirmiausiai dėl to, kad tas „viskas“ – tai ne „visam laikui“. Antras dalykas, bet kuriuo momentu kaimynas gali nusipirkti naujesnį to „visko“ modelį. Trečia… Per mažai! Dvi mašinos – ne prabanga, bet susisiekimo priemonė, keturi kambariai – tai ne būstas, bet investicija į nekilnojamąjį turtą, o keletas seksualinių partnerių – ne haremas, bet kolekcija.
Pragmatikams svajotojams norisi uždaryti visas duris ir langus. Jie tikri konservatoriai, bet kokias naujoves priimantys kaip grėsmę savo komfortui. Galima spėti, kad dėl to pragmatikų vaidmuo visuomenės stabilumui ir tvarkai labai didelis. Būtent jiems priklauso kultūrinių ir materialinių visuomenės vertybių saugojimo ir tausojimo funkcija. Kol romantikai savo revoliucinėmis svajonėmis siekia išjudinti istorijos smagratį, pragmatikai trokšta sutvirtinti tos švytuoklės svorio centrą kuo nors svarbiu, taip sakant, pusiausvyrai išlaikyti.
Nihilistai
Labai dažnai nihilistu tampa persisotinęs pragmatikas arba visiškai nusivylęs romantikas. Nors tai dvi skirtingos nihilistų grupės, jų svajonių esmė viena – laimė ateis, jei atsikratysiu ko nors nereikalingo.
Palyginus „nekalti“ tie nihilistai, kurie trokšta atsikratyti papildomo svorio. Kovai su savimi jie skiria tiek laiko, kad visas likęs pasaulis visiškai nedomina. Be to, kova su savo kūnu visai patrauklus užsiėmimas – nugalėtojas visada tas pats, o prizas kaskart vis kitoks. Todėl žaidimą „iki vasaros numesti porą kilogramų“ galima žaisti visą gyvenimą.
Kiti gi trokšta atsikratyti to, ką turi, bet nenori turėti arba ko turi pernelyg daug. Vienas gali svajoti atsikratyti apgamo ant veido, kitas nežino, kur dėti begalę laisvo laiko, o kam nors ramybės gali neduoti papildomas milijonas jo asmeninėje sąskaitoje. Tokiems nihilistams galime padėkoti už lazerinės epiliacijos sukūrimą ir kosmetinę chirurgiją, už pramogų industrijos sukūrimą, o taip pat už aukojimą tiems, kurie kenčia nuo bado, ligų arba… kitų nihilistų veiklos.
Nihilistai, kurie susiformavo iš nusivylusių romantikų yra kur kas aktyvesni. Jų devizas – „Atimti iš turtuolių, išdalyti vargšams“. Beje, antroji lozungo dalis labai dažnai lieka pamiršta, bet užtai imama garsiai skanduoti idėja, kad pasaulis būtų daug geresnis be turtuolių, keistuolių ir plikių. Pagrindinė tokių svajotojų mintis – „Ne dėl savęs stengiuosi!“.
Norint nukreipti nihilisto-svajotojo aktyvumą tinkama vaga, vertėtų prisiminti seną posakį: „Pakišk savo svajonę priešams, gal būt jie žus siekdami ją paversti tikrove“.
Paprasti svajotojai
Jais tampama iš nuostabių vaikų. Rožinės, žydros, krištolinės svajonės daugiau ar mažiau būdingos visiems vaikams. Jeigu tėvai buvo dėmesingi savo atžalos troškimams ir poreikiams, iš mažojo svajotojo išauga žmogus, svajonę sugebantis paversti savo gyvenimo tikslu.
Jeigu mažylio nuoširdžios svajonės buvo ignoruojamos ar išjuokiamos, išauga tylus fantazuotojas, bandantis gyventi išgalvotame, kažkieno kito sukurtame pasaulyje – knygų, kino ar kompiuterinių žaidimų pasaulyje. Jeigu vaiko troškimai buvo išpildomi tuoj pat, nepalikus jam laisvės imtis iniciatyvos tenkinant poreikius, jis gali persisotinti svajonėmis. Ko gero, tai baisiausia, kas gali atsitikti su svajonėmis – visiškas jų nebuvimas.
Pats nuostabiausias ir labiausiai įkvepiantis dalykas gyvenime yra tai, kad mes nesame laike ir erdvėje sustingę statulos. Gyvenime galime būti ir pragmatikais, ir romantikais, ir nihilistais. O laikas nuo laiko visi sugebame pavirsti vaikais, pasinerti į vaikišką pasaulį ir saldžius sapnus, kur įmanoma viskas.
Psichologė Rasa