Visose porose būna momentų, kai vienam kuriam atrodo, kad kitas visiškai nesupranta jo problemų, nerimo, neteikia reikšmės tam, kas jam svarbu. Pavyzdžiui, išklausęs moters nuoskaudas vyras abejingai patrauko pečiais ir pasako, kad visa tai menkniekiai, dėl kurių neverta sukti galvos. Arba dalykai, apie kuriuos kalba vyras, moteriai atrodo visiškai nereikšmingi.
Tai – natūralūs vyrų ir moterų situacijų suvokimo skirtumai. Be jų egzistuoja daugybė buitinių konfliktų, kurie yra dažniausia skyrybų priežastis. Paprastai tai yra nepatenkinti poreikiai penkiose svarbiausiose – finansų, sekso, švelnumo ir rūpinimosi, palaikymo ir pagalbos, poilsio ir pomėgių – srityse. Ir dar egzistuoja grupė ginčių, kylančių dėl nekaltų, bet stipriai erzinančių partnerio įpročių.
Kai aistra išblėsta, o kasdienybė meilei suteikia labiau praktišką pavidalą, partneriams tenka įdėti nemažai pastangų, kad santykiai tenkintų abu. Būna, kad dingsta dvasinis buvimo kartu komfortas, kyla nesutarimų „dėl nieko“, stiprėja nepasitenkinimas vienas kitu. Ir nors dėl panašių situacijų kaltos abi pusės, šįkart į jas noriu pažvelgti iš vyrų pozicijos.
Kas kaltas ir ką daryti?
Bet kuriame konflikte kaltos abi pusės. Net jeigu moteris „verčiasi per galvą“, o vyras „sėdi ant sofos su laikraščiu“, šiek tiek kalta gali būti ji pati dėl kelių priežasčių: arba pirmenybę teikė darbui, ne šeimai, arba ilgai taikstėsi su vyro savęs ir svajonių darbo ieškojimu, arba neapsikentusi jo „nieko neveikimo” visus buities darbus nudirbdavo už jį.
Bet panašioje situacijoje vyras taip pat gali jaustis nuvertintas, gali būti užgauta jo savimeilė. Dažnai santykių konfliktai žvelgiant iš moters perspektyvos vystosi pagal schemą „jis niekam tikęs, aš kenčiu“. Retsykiais labai naudinga pamiršti savo tariamą nenuodėmingumą ir atmetus jausmus ir emocijas maksimaliai objektyviai pažvelgti į save ir savo vyrą iš šalies.
Įsiplieskus ginčui, santykiuose atsiradus įtampai moterys guodžiasi viena kitai „kaip jis manęs nesupranta“ ir ieško užtarimo savo teisumui patvirtinti. Visada lengviau nesutarimo priežasčių ieškoti kažkur šalia savęs, nes labai sunku pripažinti klydus, juo labiau apie tai prisipažinti kitam. Tačiau gebėjimas analizuoti ne tik kito, bet ir savo klaidas yra labai svarbus konfliktų prevencijos veiksnys. To reikia mokytis.
Didžiausi darnių santykių priešai
Įkyrumas. Šis bruožas būdingas beveik visoms moterims. Daugelis stengiasi su vyru praleisti kiek įmanoma daugiau laiko ir dažnai įsiveržia į jo asmeninio komforto zoną. Lyg svarbiausias gyvenimo tikslas – susilieti su juo į vieną visumą. Neužmirškite, kad vyras – taip pat žmogus, turintis savų troškimų ir norintis šiek tiek asmeninės erdvės. Verta prisiminti, kad vyrai nėra šeimos židinio kurstytojai, iš prigimties jie ieškotojai ir užkariautojai. Jie jau ir taip „pažabojo“ savo prigimtinius instinktus. Maža to, moters įkyrumas žalingas jai pačiai. Maksimalaus bendravimo su vyru pasiekusi moteris, besidominti ir siekianti dalyvauti visose jo gyvenimo srityse praranda savo pačios individualumą. Ji praranda savąjį Aš ir nuolat lenda į vyriškus reikalus. O gal vertėtų pagalvoti, ar pati norėtumėte gyventi su žmogumi, kuris nuolat kišasi į jūsų asmeninę erdvę, suteikiančią jums atsipalaidavimo ir malonumo, pavyzdžiui, plepėjimą su draugėmis ir panašius moteriškus dalykus?
Perfekcionizmas. Tik skamba gražiai, bet gyventi su perfekcionistu – tikras pragaras. Jis turi idealus visose gyvenimo srityse. Ir ne tik savo, bet ir partnerio. Be to, perfekcionistui būdinga didybės manija, žmogus mano turintis teisę „perdaryti“ sutuoktinį pagal savo supratimą. O štai save laiko jeigu ne idealu, tai labai artimu tam paveikslui. Bet iš kur žinoti, kas kitam yra tas idealas? Pavyzdžiui, moteris įsitikinusi, kad būti nepriekaištinga namų šeimininke – tobulybės viršūnė, o galbūt vyras svajoja apie pasitempusią verslo moterį. Arba atvirkščiai. Ir net jeigu santykių pradžioje tai tenkino abu, laikui bėgant suvokimas ir įsivaizdavimas gali keistis. Tad neperlenkite lazdos. Panašiai su pesimizmas. Vargu ar yra žmogus patenkintas santykiais su pesimizmo persunktu partneriu. Be įprasto nepasitikėjimo, įtarinėjimų ir liūdesio šis charakterio bruožas tampa baimės ir žemos motyvacijos imtis ko nors naujo ar apskritai ką nors veikti priežastimi. Rezultatas – bevalis gilioje depresijoje įklimpęs žmogus. Iš santykių tikrai tikimės ne to.
Žiniuonės sindromas. Šis bruožas erzina absoliučiai visus. Tai labai tikslus vyrą „pjaunančios“ žmonos pavyzdys. Savo arsenale ji visada turi keletą sparnuotų frazių: „O ką aš sakiau…“, „Aš juk perspėjau…“, „Žinau aš tuos tavo…“ „Taip ir žinojau…“ ir pan. Toks savo išmanymo demonstravimas gyvenimą apkartina ne vienam. Įsivaizduokite, jeigu kaskart, kai jums kas nors nepavyksta, vyras išdygtų prieš jus ir visažinio povyza rėžtų: „Taip ir žinojau! Net neabejojau, kad prisvils!“ arba „Na aišku, ir vėl sulaužei! Taip ir neišmoksi atsargiau elgtis su daiktais!“. Ar ilgai galėtumėte tyliai kentėti?
Greitas įsižeidimas. Tai visų moterų silpnybė ir ginklas. Įsižeisti dėl menkniekio – šventas reikalas. Arba įsižeisti be priežasties. Svarbiausia – įsižeisti, o jau tada tegul jis keliaklupsčiauja su atsiprašymais. Bet, atleiskite, kodėl jis turėtų tai daryti? Dėl to, kad nenori jūsų prarasti? Bet juk tai ne priežastis žemintis. Pagalvokite, kas būtų, jeigu vyrai įsižeistų ant mūsų dėl visko pasaulyje: nuo esminių dalykų apie automobilius ir futbolą neišmanymo iki užmaršumo ir blogos nuotaikos ar nepastovumo?
Nenuolaidumas. Šis bruožas tinka dalykiniuose, bet ne šeiminiuose santykiuose. Darbe galite būti tikra Geležine ledi, bet namuose esate žmona ir kai kuriais atvejais privalote priimti ir atsižvelgti į savo vyro nuomonę, net jeigu ji jums nepriimtina. Galų gale, kas jums svarbiau – vyras ar užsispyrimas?
Nedėkingumas. Dauguma konfliktų pradeda megztis dėl nedėkingumo. Tik paprastai ši priežastis neįvardijama kaip pagrindinė, nes besirutuliodami įvykiai iškelia į viršų visai kitus dalykus. Galima sakyti, kad nedėkingumas yra užslėpta ko ne kiekvieno konflikto priežastis. Bėda ta, kad laikui bėgant priprantame, jog partneris atlieka vienokias ar kitokias funkcijas ir priimame tai, kaip jo prievolę. O dėkingumą parodyti reikia. Juk jeigu kolega padeda susidoroti su sunkia užduotimi, tikrai pasakote „ačiū“. Tai kodėl gi nepadėkojus ir antrajai pusei?
Naujovių stoka. Deja, tai neišvengiama ir anksčiau ar vėliau ši problema ištinka visas poras. Bendras gyvenimas ilgainiui taip įsuka į buitį, kad patys to nepastebėdami žmonės pradeda suktis jame monotoniškai kaip pelytės rate. O gyvenimą galima ir reikia paįvairinti bet kuriame santykių etape. Priešingu atveju jis nebeteks skonio ir spalvų ir santuoka savaime praras prasmę.
Psichologė Rasa