Nėra žmogaus, kuris nebūtų kritikavęs kito asmens. Bet yra tokių, kurie tai daro nuolat ir ypatingai aštriai reaguoja į pasaulio netobulumą – juk jie taip gerai žino, kaip viskas turi būti! Matant, kad kas nors elgiasi ne taip arba kalba ne tai, ką, jų nuomone, turėtų kalbėti – juos tiesiog užvaldo nenugalimas noras tuoj pat išaiškinti, kaip viskas yra ir turi būti. Tokiais momentais pasaulis atrodo ypatingai neteisingas ir nestabilus. Jie jaučiasi bejėgiai ir bandydami susitvarkyti su vidiniu diskomfortu pradeda piktintis, kritikuoti ir teisti visus ir viską. Bet stipriai smerkti kritikos strėlėmis šaudančių žmonių nevertėtų, nes taip elgtis juos skatina keletas priežasčių.
KRITIKOS BAIMĖ. Labai dažnai patiems kritikams jų nuomonė prilygsta Aukščiausiojo Teismo nutarčiai – niekas neturi tesės svarstyti jos teisingumo. Tačiau už nepramušamo kategoriškumo ir griežtumo šarvų slypi jautri asmenybė. Mat pasirinkdamas teisėjo poziciją griežtasis kritikas siekia asmeninės neliečiamybės, o kritiką naudoja kaip ginklą kovai su savo paties viduje slypinčia baime tapti kito asmens kritikos objektu. Todėl kritiko moto: „Geriau kritikuoti, nei būti kritikuojamam“.
Kritika nėra malonus ir laukiamas dalykas ir kas kaip išmano, tas taip jos vengia. Mes gyvename ir veikiame veidrodinio atspindžio sistemoje ir labai dažnai negatyvios pastabos, kurias siunčiame kito žmogaus adresu, yra ne kas kita, kaip mūsų pačių atspindys. Kai nepriimame savęs, savo elgesio ar gyvenimo būdo, tomis savybėmis „apdovanojame“ kitus žmones. Ir dėl jų kritikuojame ir labai dažnai visiškai neteisingai ir nepagrįstai.
Šis procesas, vadinamas projekcija, yra psichologinės gynybos mechanizmas. Kito asmens kritikavimas suteikia žmogui galimybę išvengti susitikimo su pačiu savimi, kai jis psichologiškai nepasiruošęs priimti kurios nors savo asmenybės dalies. Bijodamas pasijausti atstumtu ar nemylimu jis kritikuoja.
TOBULYBĖS SIEKIMAS. Labiausiai kitus kritikuoti linkę perfekcionistai. Tiksliau, tie iš jų, kurie nuolat nepatenkinti savimi ir aplinkiniais. Kaip žinia, perfekcionistai – tobulieji. Jie įsitikinę, kad viską daro geriau už kitus, sau yra labai negailestingi ir savikritiški.
Tačiau psichoterapeuto Jean Cottraux teigimu, perfekcionizmas būna dviejų tipų: pozityvus ir negatyvus. Pozityvusis atitinka labiau standartinį perfekcionizmą: pats siekdamas būti tobulu žmogus palaiko ir kitą bei siekia padėti jam tapti geresniu. O štai negatyvusis priešingai, atsiskleidžia poreikyje nuolat kritikuoti visus ir viską. Šiuo atveju tobulybės siekėjo aukomis tampa ir jis pats, ir šalia jo esantys. Negailestingai kritikuodamas kitus „tobulasis“ siekia iškelti savo išmanymą, gebėjimus ir pasiekimus aukščiau kitų, tačiau kaip tipiška perfekcionistui, jis niekada nepajunta tikrojo laimėjimo skonio, nes visada „galima padaryti geriau“.
ŽEMA SAVIVERTĖ. Kai kurie tėvai kelia vaikui pernelyg aukštus tikslus, perkelia į jį savo neišsipildžiusias svajones ir viltis, o paskui pastoviai priekaištauja, kai nepavyksta jų realizuoti. Vaikas pamažu netenka pasitikėjimo savimi, o kartu su tuo stiprėja jo nepilnavertiškumo jausmas.
Tikėtina, kad užaugęs jis transformuos šį meilės sau trūkumą į nepakankamą meilę kitiems. Tai tampa jo raktu į savo tobulo pasaulio kūrimą ir aplinkos suvokimą. Dabar jis pats nustato taisykles ir pateikia aplinkiniams, tėvams – taip pat, visas pretenzijas. Tokias pat, nuo kurių vaikystėje kentėjo pats.
VIDURAMŽIO KRIZĖ. Kai kada kritiškumas kitų atžvilgiu atsiranda su amžiumi. Tiksliau, kartu su viduramžio krize, kai žmogus, nugyvenęs pusę amžiaus, peržvelgia tai, ką yra nuveikęs, iš naujo analizuoja save ir ieško naujų gyvenimo orientyrų.
Kaip ir bet kuri gyvenimo krizė, ji padeda ir vyrams, ir moterims iš naujo atrasti save, savo asmenybės vientisumą. Bet vertindamas savus pasiekimus dažnai žmogus pirmiausiai patiria nusivylimą savimi, nes pasirodo, kad ne tiek daug ir nuveikta, pasiekta ar padaryta. Ir tuo momentu jis pradeda ieškoti ir pabrėžti kitų žmonių trūkumus, lyg sakydamas sau: „Ne aš vienas toks“.
JEIGU ŠALIA JŪSŲ „TEISĖJAS“. Jums labai nepasisekė. „Teisėjas“ negaili nieko, net savo artimųjų. Ir jeigu jus nuolat užgriūva kalnai kritikos, rizikuojate prarasti savigarbą, nes pamažu vystosi „bjauriojo ančiuko“ sindromas. O kaip kitaip? Jeigu iš artimo ir mylimo žmogaus nuolat girdžiu, kad esu blogas, tai tikriausiai ir esu blogas.
Nors „teisėjas“ įsitikinęs savo kaltinimų teisingumu, tyliai jų priimti nereikėtų. Geriau atsargiai parodykite jam, kad priekaištai labai dažnai neteisingi. Paprašykite pateikti konkrečių pavyzdžių. O kad neprarastumėte sielos ramybės ir pusiausvyros prisiminkite, kad kitus kritikuodamas iš tikrųjų toks žmogus taikosi į save.
Kaip pačiam suvaldyti troškimą kritikuoti?
Įveikite praeities nuoskaudas. Jeigu kitus teisiate dėl to, kad praeityje kentėjote nuo kritikos, prisiminkite, kada, kaip ir kodėl buvote tapę kritikos taikiniu. Perkratę praeities nuoskaudas suprasite šiandieninių priekaištų sau ir kitiems priežastis.
Mokykitės atsiverti. Neskęskite nepritarimo kitiems liūne. Verčiau išmokite juos geriau suprasti ir užjausti. Neskubėkite skelbti savo nuosprendžio, leiskite pašnekovui pasisakyti, mokykitės klausyti ir stebėti. Tam reiks nemažai pastangų, tačiau išmoksite pakantumo, reikalingo geram bendravimui ir bendradarbiavimui.
Pripažinkite savo klaidas. Nuolatinis pasiruošimas kritikuoti reiškia nuolatinę kovos būseną, nes tikslas – valdžios siekimas ir troškimas visada ir visur būti teisiam. Bet juk žmonių, kurių žodis visada būtų paskutinis tiesiog nėra. Kategoriškumas signalizuoja asmenybės nebrandumą. Todėl jeigu pripažinsite, kad kur nors nesate kompetentingas, jūsų nuomonė bus svaresnė ir objektyvesnė.
Kaip kritikuoti?
Objektyvi kritika yra veiksmų variklis. Be jos nežinotume, kas yra gerai, ką reiktų daryti kitaip. Bet kritikuoti reikia mokėti: Jeigu kalbėsite pernelyg minkštai, „per aplinkui“, jūsų gali ir neišgirsti. Esmė, kurią norite pasakyti pasimes tarp visų jūsų reveransų. Iš kitos pusės, jeigu kritiką išsakysite pernelyg šiurkščiai, tikimybė, kad žmogus įsižeis ir santykiai su juo pašlis bus labai didelė. Čia valdyti balso tembrą labai svarbu.
Kad ir ką planuojate pasakyti, atminkite, kritikuojate ne tam, kad įgeltumėte žmogui. Jeigu tą sekundę nieko išskyrus pyktį savyje rasti negalite, atidėkite tai, ką norite pasakyti bent kelioms minutėms. Giliai įkvėpkite ir tik tada pasakykite, ką norite pasakyti.