Naujieji žmogaus gyvenimo metai prasideda jo gimimo dieną. Tačiau didžiąsias viltis ir svajones dažniau siejame su Naujaisiais metais. Jie mums kaip sąsiuvinio lapai: užverčiame tą, kuris jau prirašytas ir atverčiame naują ir švarų. Truputį baugina, nes nežinome, kokias permainas naujieji atneš. Ir dažnai nepagalvojame, kad lapo turinys stipriai priklauso nuo mūsų pačių.
Ar galime pasikeisti?
Kiekvienas bent kartą netikėtai sau pačiam sugebėjote įveikti vidinius barjerus ir labai ryžtingai priimti svarbų sprendimą. Tuo momentu netapote kitu žmogumi – paprasčiausiai panaudojote geriausias savo savybes. Tikėtina, kad tada pagalvojate, ech, kad taip būtų kasdien, kad galėčiau atsikratyti liguisto pasyvumo, nekontroliuojamo nerimo ir naujus iššūkius sutikčiau ramiai ir užtikrintai.
Permainos – vidinė metamorfozė. Argi ne taip galvojame, žiūrėdami į vis gausėjančias psichologinės literatūros lentynas? Antraštės skambios: „Pakeiskite savo gyvenimą per 7 dienas!“, „Pasikeiskite, kad taptumėte laimingi!“, „Į gyvenimą žiūrėkite naujai“. Jeigu šiuos „pažadus“ suprasime pažodžiui – padarysime didelę klaidą.
Tvirtą žmogaus fundamentą – fizinius duomenis, intelektualius gebėjimus, auklėjimą, tai yra viską, kas sudaro asmenybės pagrindą – pakeisti labai sunku. Panašūs šūkiai paremti neteisingu pokyčių suvokimu. Gyvename epochoje, kai bet kokios permainos atrodo įgyvendinamos. Ekranuose ir žurnaluose šmėžuoja žmonės, sugebėję išnirti praktiškai „iš niekur“ ir tapti populiariais ir geidžiamais.
Didelės profesinės veiklos, meilės ar gyvenamosios vietos ir net išvaizdos permainos tapo paprastu ir įprastu dalyku. Dėl to ir atsiranda jausmas, kad akimirksniu savo gyvenimą galima pasukti 180 laipsnių. Tačiau nereikia painioti fantazijų su realiomis permainomis, o gilių vidinių pokyčių su paviršutiniškais išorės pasikeitimais.
Tapti ne kitu, o kitokiu
Psichoanalizė aiškiai nubrėžia ribas: negalime tapti tuo, kuo nesame. Tačiau esame pajėgūs pradėti gyventi kitaip, pasinaudojant turimais bruožais ir savybėmis. Nugalėti baimes, kurios sunkina gyvenimą, įveikti nerimą ar išsivaduoti iš priklausomybės spąstų… Kiekvienas toks žingsnis – raktas į pokyčius.
Pasikeisti reiškia ne tapti kitu, o, garsiojo filosofo Nyčės žodžiais, „tapti savimi“… tik geresniu. Logiška. Žmogus – ne mašina, kurią galite pakeisti nauja, ne šukuosena, darbas ir ne santykiai, kuriuos taip pat galite pakeisti užmezgę naujus. Atrodo, ką tuomet patarti pesimistui, kuris nori tapti optimistu? Arba nerimastingai asmenybei, svajojančiai apie vidinę ramybę?
Psichoterapeutai teigia, kad viską, ką norime pakeisti savyje, mes turime, tik išorinių aplinkybių veikiami „specializuojamės“ į vieną kurį savo charakterio bruožą. Be to, taip seniai, kad net suspėjame patikėti – „tokia mano prigimtis“. Bet net jeigu kenčiate nuo, tarkime, depresijos, gebėjimas džiaugtis tūno kur nors tolimame jūsų sielos kamputyje. Klausimas tik, kaip pakeisti savo nuostatas, požiūrį į situaciją ir į savo elgesį.
Permainos, padėsiančios „atsijungti“ nuo depresijos ir atsisukti į džiaugsmą, pareikalaus kitokio požiūrio į pasaulį, save ir kitus. Įsivaizduokite svarstykles, kurių lėkštutė su depresija stipriai nusvėrusi lėkštutę su džiaugsmu. Tai štai, reiks išmokti prisiversti ir persverti lėkštučių svorį, bet taip, kad neatsisakytumėte ankstesnio savęs. Bruožai, kurie atvedė jus į ne pačią geriausią situaciją, tai gali būti liūdesys, neapykanta, nerimas, – niekur nedings ir gyvens jumyse toliau, tik nebus dominuojantys, o kokiu nors gyvenimo momentu gali pasirodyti net naudingi.
4 permainų proceso etapai
Kiekviena permaina reikalauja pastangų ir viso proceso. Nesvarbu, galvojate keisti darbą, kurti naujus santykius ar trokštate labiau pasitikėti savimi – pirmiausiai pokyčiai prasideda galvoje. Tai sudėtinga, dėl to gąsdina ir kartais atrodo paprasčiau viską palikti, kaip yra. Bet įmanoma, jeigu geriau įsiklausysite į save ir tiksliai žinosite, ko norite.
Praregėjimas
Permainų troškimas dažnai aplanko netikėtai. Atsiduriame situacijoje, kuri tarsi praneša, kad laikas keisti savo gyvenimą arba save gyvenime. Mes lyg sustojame, pasitraukiame į šalį ir paklausiame savęs: „Ir čia mano gyvenimas? Jis visada bus toks?“.
Pokyčiams gali paskatinti rimti įvykiai – konfliktai, ligos, skyrybos, darbo praradimas, arba kažkokios epizodinės situacijos, pavyzdžiui, atsitiktinis susitikimas. Tačiau prieš bet kokį „pribrendimą“ permainoms eina ilgas apmąstymų laikotarpis, kurių kai kada iki galo ir nesuvokiame, jie vyksta mūsų pasąmonėje.
Ir štai kažkoks įvykis supurto ir pasąmonėje glūdėję mintys kaip strėlės šauna į galvą: „reikia kažką keisti“. Mes iš tiesų praregime.
Abejonės
Po praregėjimo apninka abejonės. Jos tarsi išbando troškimus, suteikia galimybę pasverti visus „už“ ir „prieš“. Iškyla daugybė klausimų, kurie verčia abejoti savimi ir sumanymų sėkme: „Taip, bet…“, „O jeigu man nepavyks?“, „Ką pasakys draugai?“, „Ar aš būsiu laimingesnis?“.
Būkime realistais, ką nors keisti – vadinasi, rizikuoti. Dėl to jaučiamės neužtikrintai, o nežinomybė baugina. Tačiau abejonės būtinos, jų dėka turime laiko suvokti, kokie rimti yra mūsų ketinimai. Kai atsiduriame prieš pasirinkimą keisti ar viską palikti, kaip yra, abejonės neatima iš mūsų laisvės, o paskatina pasinaudoti pasirinkimu apgalvotai ir užtikrintai.
Tačiau yra ir neigiama pusė. Nors abejonės padeda išvengti klaidų, kurios paprastai lydi neapgalvotus veiksmus, jos gali ir užgesinti troškimus. Pernelyg ilgai abejodami nustojame veikti ir grįžtame į abejones. Taip pat stiprios abejonės rodo, kad troškimų kartelę išsikėlėme per aukštai.
Priešinimasis
Neužtikrintumą keičia mintys: „Aš nesugebėsiu“, „Man nepavyks“. Tai – apsauginiai filtrai, pro kuriuos žiūrime į situaciją. Jie įsijungia automatiškai ir riboja mus. Tokių filtrų gali kilti daug, priklausomai nuo charakterio, elgesio, individualumo.
Patys savaime šie filtrai nėra nei geri, nei blogi, vienose situacijose jie padeda, kitose – trukdo. Nesistenkite jų sunaikinti, nes jie yra jūsų. Jeigu staiga nuspręsite nuo pirmadienio neleisti vienam kuriam įsijungti, pirmadienį atsiras dar vienas, kuris kontroliuos ankstesnįjį ir tik labiau jus stabdys. Mintį „Aš nesugebėsiu“ užgoš „Man niekada nepavyksta“.
Blogai, jei mintys-filtrai tampa tvirtais įsitikinimais. Tarkime, prieš bet kokį naują veiksmą, užduotį ar sprendimą pirmiausiai jums į galvą šauna mintis: „Aš tikrai nesugebėsiu“. Tai jau nuostata, blokuojanti net menkiausią pokytį, nes net nebandę priešinatės. Todėl svarbu žinoti savo filtrus ir reaguoti į juos draugiškai: „Bet ir praeitą kartą buvau įsitikinęs, kad nepavyks, o visai neblogai viskas išėjo“. Tik tada sugebėsite laisvai rinktis: elgtis taip, kaip esate įpratę ar į situaciją pažiūrėti kitomis akimis.
Ketinimų įgyvendinimas
Dideli mostai ir aktyvumas dar nereiškia, kad permainos prasidėjo. Pompastiškos permainos panašios į stebuklingą pasivertimą mostelėjus burtų lazdele, jos trumpalaikės ir netikros. Tikrosios permainos slypi visiškai paprastuose dalykuose. Tai minutės, kurias praleisite galvodami apie save, kalbėdami su paaugliu sūnumi ar dukra, padėdami kolegai, padėkodami mylimam žmogui…
Kasdien eiti kryptimi, kurią nusibrėžėte – tai geriausias būdas pačioms giliausioms permainoms. Nereikia užmiršti, kad atmintis smegenyse įrašytų ankstesnių elgesio schemų neištrina, bet čia gali būti įrašytos naujos, išstumsiančios senas.
Padėkite sau. Džiaukitės kiekvienu padarytu žingsniu. Pagirkite save už įdėtas pastangas. Neskubinkite įvykių, duokite sau laiko. Jo reikia ir aplinkiniams, kad priprastų ir prisitaikytų prie pokyčių. Kitaip artimieji jūsų siekius gali palaikyti kaprizu, nereikalingu pastangų švaistymu ir tuomet žodžiai „Tu labai pasikeitei“ nuskambės kaip priekaištas, o ne kaip teigiamas įvertinimas.