Kada ir kodėl nutinka taip, kad imame kažko tikėtis: iš aplinkos, likimo, tėvų, vaikų, gyvenimo partnerių, iš visų ir visko? Kam mums tai? Ar tikrai kas nors kam nors visada ką nors privalo? Praktikoje dažnai susiduriu su žmonių lūkesčiais, tiksliau, nepateisintais lūkesčiais. Tokia būsena panaši spąstus, į kuriuos žmogus pats save įvaro specialiai arba nesąmoningai. Vildamiesi ir negaudami to, ko tikisi, žmonės išgyvena išties sudėtingus jausmus: nuoskaudas, nusivylimą, pykčius.
Lūkesčiai – tai tikėjimasis ir spėjimas, kaip aplinkybės ir žmonės privalo elgtis jūsų atžvilgiu. Ir jie dažniausiai plinta jums artimoje ir reikšmingoje aplinkoje. Žmonės tiki ir viliasi, kad gali daryti įtaką kitiems, programuoti juos pagal savo troškimus, priversti paklusti, kitaip tariant, patenkinti savo poreikius kitų sąskaita arba perkelti jiems savo atsakomybę. Ir kalbu ne apie pareigas darbe ar bazinius įsipareigojimus santykiuose. Kalbu apskritai apie santykius su supančia aplinka.
Reikia pasakyti, kad vaikystėje dažnas vaikas galėjo su tėvais daryti tokius stebuklus sukeldamas jiems kaltės jausmą ir taip koreguodamas jų elgesį savo naudai. Suaugusiųjų pasaulyje tai neveikia. Nė vienas suaugęs žmogus santykyje su kitu suaugusiu žmogumi nieko neprivalo: neprivalo elgtis taip, kaip kažkas nori, kad jis elgtųsi, neprivalo modeliuoti kažkieno kito elgesį, mylėti, rūpintis, gailėtis, ginti, aprūpinti. Jis gali tai daryti tik jeigu nori pats, jeigu tai yra jo troškimas. Jo, ne kieno nors kito. Tai galioja abiem pusėms: ir tam, kuris įsitikinęs, kad kitas turi kažką dėl jo padaryti, ir tam, kuris įsitikinęs, kad jis pats privalo ką nors dėl kito padaryti.
Kai žmogus atsisako suprasti tai ir priimti, jis ir toliau laikosi savo klaidingų su įsipareigojimais susijusių įsitikinimų, kuriuos lydi panašios frazės: „Aš taip dėl jo/jos stengiausi, tiek daug padariau, o jis / ji…“ arba „Aš tiek daug pastangų ir laiko dėl jo / jos įdėjau, o vietoj to…” Tada jaučia stiprų nusivylimą, nepasitenkinimą ir nuoskaudas. Ir jeigu žmogaus nuotaika, laimė ir pasitikėjimas savimi priklauso nuo kitų reakcijos, galima drąsiai spėti, kad nebus nei vieno, nei antro, nei trečio, o tik nuolatiniai negatyvūs išgyvenimai.
Tokie žmonės neleidžia sau gyventi taip, kaip nori, o gyvena taip, kaip diktuoja kiti. Dažniausiai taip elgiasi bijodami kitų vertinimo. „Jeigu atsisakysiu… (kažką padaryti), pagalvos, kad aš…“ Todėl ir daro: nudirba darbus už kitą, prisiima atsakomybę rasti geriausią sprendimą ne savo problemai, eina į vakarėlį, į kurį nenori eiti, priima svečius, kai mieliau pabūtų vienas ir pan. Bet blogiausia, kad pats žmogus išgyvena vidinį konfliktą: viena jo pusė jaučia malonumą, nes aplinkinių bus gerai įvertintas, o kita pusė signalizuoja apie gebėjimo atsisakyti, pasitikėjimo savimi, savivertės stoką ir galiausiai nusivylimą ir visų tų dalykų sukeltą nuovargį ir savęs kaltinimą dėl „minkšto stuburo“.
Iš tiesų su lūkesčiais gaunasi kuriozinė situacija – viena kuri nors pusė visada gauna mažiau. Sakykime, jeigu stengsitės įtikti kitiems, turėsite nustumti į šalį savo norus, troškimus, vertybes. Jeigu paisysite savo poreikių, kitas negaus to, ko iš jūsų tikėjosi. Bet taip sukasi pasaulis. Atsisakykite siekimo visada elgtis taip, kaip manote kiti iš jūsų tikisi. Juk iš tiesų mes nežinome, ko kiti nori, galime tik spėlioti. Tad pirmiausia stenkitės patikti sau. Sau turite patikti todėl, kad esate visada su savimi. Kam jums stengtis patikti visiems? Kad ir ką darytumėte, vis tiek galite kuo nors kam nors neįtikti. Be to, su kitais galima išsiskirti arba padaryti bendravimą minimalų. O nuo savęs nepabėgsi. Taigi svarbiausia – patikti sau. Beje, tada patiksite ir kitiems.
Psichologė Rasa