Saulei vis labiau kėsinantis į šiltus drabužius, žvelgdami į veidrodį imame kritiškiau vertinti savo išorę. Tai normalu. Kiekvienas retsykiais patiria nepasitenkinimo savo išvaizda akimirkų. Tačiau jeigu tokie momentai kartojasi pernelyg dažnai, tai gali būti rimto sutrikimo ženklas.
Kada nemeilė savo kūnui tampa liga?
Žurnalų viršelius puošiančios beveik tobulai idealių žmonių nuotraukos priverčia susigūžti ne vieną. Ir kuo labiau stiprėja gražaus kūno kultas, tuo daugiau tokių „susigūžusių“ atsiranda. Grožio industrija, labiau nukreipta į gražiosios lyties atstoves, negailestingai skiepija visuotinę mintį, kad tik persiko spalvos lygi oda, blizgantys plaukai, ilgos kojos ir liaunas liemuo yra grožis, o visa kita – bjaurastis, su kuria reikia kovoti. Nenuostabu, kad nepasitenkinimas savo išvaizda – milžinišku greičiu plintantis reiškinys, peraugantis į fobiją.
Dismorfofobija (iš graikų kalbos dis – neigiamas priešdėlis, morphe – „forma“, phobos – „baimė“) – nepasitenkinimas savo išvaizda, jos baimė ir atstūmimas. Žmogus taip susikoncentruoja į savo tikrą ar įsivaizduojamą trūkumą, kad mintys apie netobulumą jo nepalieka nė minutei ir dėl to kenčia visos gyvenimo sritys. Jis negali sukurti šeimos, nes yra įsitikinęs, kad jo su tokiu „defektu“ neįmanoma pamilti. Jis negali efektyviai dirbti, nes jo pasitikėjimas savimi ir savęs vertinimas labai menki.
Dažniausiai nepasitenkinimas savo išvaizda susiformuoja paauglystėje ir piką pasiekia 13-18 metais. Lytinio brendimo metu kūnas persiformuoja ir daugelis paauglių pradeda kompleksuoti dėl padidėjusio svorio ir vykstančių fiziologinių pokyčių, visai kaip animacinio filmo herojus Bjaurusis ančiukas, kuris manėsi esąs toks bjaurus, kad ilgai tūnojo uoloje nedrįsdamas išlįsti ir pasirodyti kitiems nors seniai buvo virtęs nuostabia gulbe.
Tenka pripažinti, kad tėvai to nenorėdami kartais patys įpučia ugnies savo, atrodytų, nekaltais pajuokavimais, todėl kalbėdami ir vertindami paauglio išvaizdą turi labai atsargiai rinkti žodžius. Dismorfofobijos užuomazgos dažniau mezgasi tose šeimose, kur dvasiniam tobulėjimui dėmesio skiriama minimaliai, o išoriniai atributai – drabužiai, kūno formos – yra suvokiami kaip pagrindiniai sėkmės simboliai. Vaiką slegia mintis: jeigu jis neatitiks išgalvoto idealo, neteks tėvų meilės. Vėliau šis sutrikimas progresuoja ir visas gyvenimo nesėkmes jau būdamas suaugęs žmogus nurašo išvaizdai.
Ligos vystymosi ypatumai
Asmens įsitikinimas ar įkyri baimė, kad jis turi tam tikrą konkretų fizinį defektą gali vystytis lėtai ir ilgai arba kilti staigiai, išprovokuotas kokios nors psichologinės traumos. Kaip greitai liga išsivystys, sunku tiksliai nuspėti.
Dažniausiai dismorfofobija sergantys nepatenkinti savo išore: atlėpusios ausys, storos ar plonos lūpos, atsikišę dantys, kumpa nosis, storas ar plonas, aukštas ar žemas – šį sąrašą galima tęsti iki begalybės. Beje, skaudžiai išgyvenama ne tik dėl išorės trūkumų, bet ir dėl įvairių organizmo funkcijų, pavyzdžiui, blogo burnos ar kūno kvapo.
Karstais šios baimės išties turi pagrindą (dėl to reiktų kreiptis į gydytojus), tačiau minčių apie savo trūkumus kamuojamo žmogaus perdėta reakcija tik pablogina situaciją. Pavyzdžiui, įkyri mintis, kad kūnas skleidžia nemalonų kvapą dar labiau didina žmogaus baimę, kai jam tenka kontaktuoti su aplinkiniais, ir ta baimė skatina didesnį prakaitavimą. Iš tiesų dismorfofobija sergančiųjų būseną dažnai blogina baimė dėl baimės.
Ženklai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį
- „Veidrodžio simptomas“: žmogus nuolat žiūri į veidrodį, stengdamasis rasti tokį rakursą, kuriuo jo „defektas“ nebūtų matomas ir siekdamas išsiaiškinti, būtent kokios kūno dalies korekcija yra būtina. Arba atvirkščiai – nekenčia veidrodžio. Kiekvienas žvilgsnis į savo atvaizdą – tikra kančia ir stiprus stresas.
- Nekenčia fotografuotis arba „fotografijos simptomas“. Žmogus kategoriškai atsisako fotografuotis pateikdamas pačių įvairiausių priežasčių. Taip elgtis jį skatina baimė, kad nuotrauka „įamžins jo bjaurumą“. Jeigu vis tik atvaizdas patenka kur nors į bendrą kadrą, priekabiai jį apžiūrinėja ir reikalauja panaikinti.
- Dažniau nei kiti svarsto plastinės operacijos galimybes, varsto plastikos chirurgų duris. Kai kurie pasidarę vieną korekciją nebegali sustoti ir pasidaro kelias ir net dešimtis operacijų, taip rizikuodami savo sveikata ir net subjaurodami išvaizdą.
- Savęs priežiūrai (kosmetikos priemonėms, sporto klubams, soliariumams, grožio studijoms, drabužiams) skiria ypatingą dėmesį. Tam gali išleisti visas savo santaupas, o pritrūkus – skolintis.
- Savo „trūkumus“ bando paslėpti po tam tikrais drabužiais. Dažniausiai renkasi ekstravagantišką stilių ir makiažą, kad nukreiptų dėmesį nuo kūno „defektų“.
- Būdamas tikras, kad dėl visų nesėkmių kaltas netobulas jo kūnas, žmogus imasi drastiškų dietų ir sekinančių treniruočių, kas gali privesti prie anoreksijos. Mat jis tvirtai tiki, kad tik atsikračius fizinių trūkumų gyvenimas taps nuostabus.
- Tai, kad asmuo gali tapti ar yra tapęs dismorfofobijos auka išduoda ir bendravimas su juo. Kad ir kokia tema būtų diskutuojama, jis sugrįžta prie kalbos apie savo išvaizdą. Kritiniais atvejais gali visai atsisakyti bendravimo su aplinkiniu pasauliu ir „įsitaisyti“ dar vieną fobiją – sociofobiją.
5 būdai, padėsiantys išmokti mylėti save ir savo kūną
- Vietoje nuolatinio galvojimo apie išorės trūkumus, koncentruokitės į kokį nors teigiamą savo bruožą (visi jų turime!). Galite naudoti taškų sistemą kaip sporte. Taškų vertas elgesys gali būti įvairus: nuo greito ėjimo vietoje pakelio bulvių traškučių (fiziniam kūnui) iki savęs pasisveikinimo ir nusišypsojimo ryte savo atvaizdui veidrodyje (savivertei). Vakare suskaičiuokite taškus. Kuo didesnį skaičių gausite, tuo didesnį pasitenkinimą jausite. Kai įprasite ką nors teigiamo dėl savęs daryti, taškų sistemos nebereiks, viskas gausis natūraliai.
- Kasdien skirkite keletą minučių savęs „apžiūrai“ veidrodyje. Kad ir kaip stipriai norėsite nusukti akis į šalį, pasistenkite apžiūrėti save iš visų pusių ir surasti ką nors gražaus. Nuolat primindami sau, dėl ko privalote didžiuotis savo kūnu, o ne jo neapkęsti, imsite labiau pasitikėti savimi.
- Nereaguokite ir nepriimkite asmeniškai negatyvių pareiškimų savo adresu. Sulaukę nemalonios replikos pagalvokite, kas paskatino jos autorių taip pasielgti. Gali būti, kad jis tiesiog nesugeba bendrauti arba ieškodamas trūkumų kituose bando nuslėpti savuosius.
- Pernelyg priekabiai nevertinkite to, kaip atrodo aplinkiniai, ir juo labiau nelyginkite su jais savęs. Būtinai „rasite“ ką nors, ką turi jie ir neturite jūs. Geriau pasidžiaukite gerais jų poelgiais ir humoro jausmu. Pasvarstykite, kuo jus traukia draugai, nepriekaištinga išvaizda ar vis tik geru būdu, gebėjimu padėti ir suprasti.
- Kasdien prisiminkite banalią, bet labai teisingą frazę: „Kad kiti mus mylėtų, turime pamilti patys save“. Savo kūno baimės kankinami žmonės save mato atskiromis dalimis ir labiausiai fiksuoja tas, kurios nepatinka. Todėl labai svarbu mylėti save kaip visumą. Tai leis išsaugoti pusiausvyrą.