Trumputis testas. Ar esate pasimetę santuokoje, kurioje nėra pasitenkinimo ir džiugesio? Ar jaučiatės įstrigę santykių aklavietėje? Ar turite artimą draugą, draugę ar šeimos narį, kuris iš jūsų išsiurbia energiją? Ar jūsų gyvenimą diktuoja reiklūs vaikai? Ar esate įstrigę darbe, kurio nekenčiate? Ar poreikis įtikti tėvams, uošviams atima iš jūsų nepriklausomybę arba sukelia konfliktą tarp jūsų ir jūsų antrosios pusės? Ar negalite išreikšti savo intymių poreikių? Jeigu kuri nors iš šių situacijų apibūdina jūsų gyvenimą, esate tarsi į sūkurį patekęs laivas. Leidžiatės daužomi bangų, kad tik išlaikytumėte galvą virš vandens. Tos bangos – tai toksiškas kaltės jausmas. Kas šiam jausmui kloja pagrindą?
Savęs suvokimas
Augdami ir tobulėdami rašote savo istoriją skyrius po skyriaus. Pirmasis jūsų istorijos skyrius yra toks kaip ir visų kitų: jūs manėte, kad esate visatos centras ir pasaulis sukasi aplink jus. Tačiau neilgai trukus sužinojote, kad šis įsitikinimas klaidingas. Kitų žmonių suvokimas apie jus taip pat labai svarbus.
Šią pamoką išmokote gana anksti. Jeigu spiegėte, nes jūsų sauskelnės buvo šlapios, bet mama manė, kad esate alkani, gavote buteliuką norėjote jo ar ne. Jūs matėte savo poreikius vienaip, mama juos matė kitaip ir atitinkamai atsakė į juos. Mamos reagavimas į jūsų poreikius pasakė jums kai ką apie jus. Jeigu jos atsakas atitiko jūsų poreikius, jūs patogiai įsitaisėte draugiškame ir saugiame pasaulyje. Jeigu jūsų poreikiai nebuvo patenkinti, galbūt jautėtės lyg ateivis nedraugiškoje ir nesaugioje aplinkoje.
Taip prasidėjo visą gyvenimą trunkantis stebėjimo, kaip kiti reaguoja į jus, procesas. Jūs tai darote kiekvieną dieną, kiekvienoje sąveikoje. Lygiai kaip kažkada atidžiai stebėjote mamos reakcijas, ir toliau vertinate kitų reagavimą – veido išraišką, balso toną ir kūno kalbą. Pagal visa tai bandote „įskaityti“, ką žmogus mano apie jus, ir ko iš jūsų tikisi.
Deja, ne visada gaunate tikslų atsakymą. Kitas asmuo gali klysti dėl to, ko jums reikia. Taip pat galite klaidingai interpretuoti kito žmogaus reakcijas į jus. Galite galvoti, kad kažkas ant jūsų pyksta, kai iš tiesų jis tiesiog prastai jaučiasi. Visos tos neteisingos interpretacijos įrašomos į jūsų savęs suvokimo istoriją.
Kai kurios jūsų istorijos dalys užfiksuoja būdus, kuriais matote save, kai kurios – kaip jus mato kiti. Kai jūsų savęs suvokimas ir kitų santykis į jus susilieja su jūsų genetiniu pagrindu, kuriate savęs suvokimo istoriją. Pagal ją vertinate save ir pasaulį. Jeigu kito žmogaus santykis į jus neatitinka jūsų savęs suvokimo, greičiausiai neteisingai interpretuosite arba iškreipsite viską taip, kad tai atitiktų jūsų požiūrį į save. Pavyzdžiui, jeigu matote save kaip nemylimą ir kas nors į jus reaguoja meiliai, galite neįsileisti meilės, nes ji neatitinka jūsų savęs suvokimo. Jaučiatės kalti, kad nemokate įsileisti kito žmogaus.
Jeigu jūsų savęs suvokimui trūksta stabilumo, jūsų gyvenime dominuoja „turiu“ ir „privalau“. Visomis išgalėmis stengiatės tapti tokiu, kokiu, jūsų manymu, kiti nori, kad būtumėte. Jaučiatės kalti, jei manote tų lūkesčių nepateisinantys.
Pritarimo siekimas
Kaltės kamuojami žmonės nori visiems patikti. Jie nori būti geri. Stengiasi sakyti ir daryti tinkamus dalykus ir net jausti tinkamus jausmus. Nors toks siekis yra suprantamas ir naudingas, toksiškos kaltės jausmą turintys žmonės greitai ir lengvai pajunta, kad nėra pakankamai geri, kad viską daro ne taip.
Jie yra pernelyg priklausomi nuo geros kitų nuomonės ir pritarimo. Ir tai pavojinga, nes „kaltieji“ paprastai turi arba labai silpną arba labai stiprų, bet neigiamą savęs vertinimą. Jeigu bent nujaučia, kad kažkas jais nepatenkintas, jaučiasi kalti, tarsi būtų padarę ką nors blogo. Jie nenori, kad kiti juos matytų neigiamai, taip pat nenori savęs taip matyti. Jie praleidžia savo gyvenimą stengdamiesi atitikti kilų lūkesčius.
Net atsitiktiniai komentarai gali versti kelti sau nepagrįstai aukštus standartus. Pavyzdžiui, „Rūta nenuilstamai dirbo prie šio projekto. Visi kiti vienas po kito pasitraukė, tik ji vena nepasidavė. Taip ir toliau, Rūta!“ Žinutė aiški: gausite pritarimą darydama vienus dalykus ir jį prarasite darydama kitus. Poreikis visą laiką atitikti kitų lūkesčius ir griežti standartai sau gali nuvesti toksiškos kaltės keliu. Jeigu tikite, kad visos energijos ir laiko atidavimas darbui yra svarbiausias reikalavimas norint būti geru darbuotoju, būsite linkę aukoti visas kitas gyvenimo sritis. Nevertėtų stebėtis, kad po kurio laiko savo dantis ims šiepti emocinis ir fizinis perdegimas. Bėda ta, kad negalite to pripažinti, nes ne šito kiti iš jūsų tikisi. Patenkate į kaltės spąstus: jaučiatės skausmingai kalta, kai nesilaikote savo standartų, net jeigu jie yra nepasiekiami.
Ribos
Sakoma, kad gera tvora kuria gerą kaimynystę. Tai yra tiesa ir emociniu požiūriu. Emocinė tvora yra siena arba riba, skirianti jūsų emocijas nuo kitų žmonių emocijų. Tai žymeklis, žymintis nuosavybę – kas viduje yra jūsų, kas yra už tvoros priklauso kažkam kitam.
Toksiškos kaltės kamuojami žmonės neturi stiprios emocinės tvoros. O kai kurie neturi jokios. Kai jie stato tvoras, stato jas per toli nuo žemės ir kiti gali bet kada pralįsti po jomis. Kai kurie neprižiūri emocinių tvorų, kurias turi, todėl laikui bėgant jos subyra ir kiti tiesiog įeina. Jie ir patys yra linkę klaidžioti po svetimą teritoriją, kai to neturėtų daryti. O daro tai vedami perdėto atsakomybės už kitus jausmo ir įsitikinimo, kad „privalo“ tą teritoriją sutvarkyti.
Emocinės tvoros konstrukcija turi būti pakankamai tvirta, kad sulaikytų tuos, kurie braunasi nekviesti, bet turėti pakankamai vartų, kad pakviesti svečiai galėtų ateiti ir išeiti. Yra tokių, kurie vietoje tvoros stato sienas, pro kurias niekas negali patekti. Juos ima kankinti atskirties jausmas ir vienatvė.
Chroniško kaltės jausmo atveju viskas vyksta atvirkščiai – tvoros tokios skylėtos, kad jų gyvenimas pilnas žmonių, kurie laisvai klaidžioja po jų teritoriją visiškai netrukdomi ir net jaučia turintys teisę įskurti ten nuolatines stovyklas.
Tvoros statyba prasideda ankstyvame amžiuje. Jeigu mums reikšmingi žmonės – tėvai, giminaičiai, mokytojai, treneriai – atlieka gerą darbą, sužinome, kad mūsų teritorijos žymėjimas yra svarbus, ir esame mokomi statyti tvirtas tvoras, bet ne aklinas sienas. O jeigu mums svarbūs žmonės akcentavo, kad įtikti kitiems yra svarbiausia, mes nesijausime patogiai statydami tvoras, kad apsaugotume savo privatumą.
Atsakomybė
Toksiška kaltė žmones verčia prisiimti atsakomybę už kitus ir įsipareigoti. Jie taip jaučiasi iš dalies todėl, kad nori įtikti, iš dalies todėl, kad tai leidžia galvoti apie save gerai, iš dalies todėl, kad turi silpnas ribas ir iš dalies todėl, kad netinkamai tenkina savo poreikius. Perdėtas atsakomybės jausmas skatina toksišką kaltę, o toksiška kaltė – pernelyg didelę atsakomybę.
Įsivaizduokite, ką atsakytumėte draugui, kuriam reikia padėti persikraustyti savaitgalį, kurio nekantriai laukėte planuodami pailsėti ir atsipalaiduoti. Jeigu jūsų neslegia toksiška kaltė, galite būti sąžiningi sau ir draugui. Galite tiesiog nepasisiūlyti padėti arba paaiškinti, kad norėdami pasirūpinti savimi, šį kartą turite atsitraukti. Tada laisvai atsipalaiduoti ir mėgautis savaitgaliu.
Jeigu jus kankina toksiška kaltė, jausitės privalantis padėti. Galbūt įsivaizduosite, kaip padedate ir galvosite, koks dėkingas jis jums bus. Ko gero galvosite, kad nepaisant visko, jūsų pareiga yra padėti, – galų gale, juk tam ir yra draugai, ar ne? Galbūt bijosite, ką jis apie jus pagalvos, jeigu nepadėsite. Esate tikri, kad net jeigu atsispirsite norui pagelbėti, vis tiek negalėsite mėgautis savaitgaliu. Kaskart, kai pagalvosite, ką iš tikrųjų turėtumėte daryti, kaltės jausmas perbėgs jumis lyg elektros srovė.
Kadangi žinote, kad vis tiek negalėsite ramiai ilsėtis ir atsipalaiduoti, čiumpate telefoną ir pasisiūlote padėti, sakydami, kad nieko ypatingo nesate suplanavę. Jeigu didžiąją gyvenimo dalį leidžiate kaltės kelionėje, tikėtina, kad kitų poreikis ir lūkesčiai nulems visą jūsų kelionės eigą.
Psichologė Rasa